Pažintis su burbonu

Grįžtame po vasaros atostogų pailsėję, sustiprėję ir su naujomis istorijomis. Šį kartą kolegos, iš tikrasalus.lt, vardu Čiobiškis pasakojimas apie burbonus...

Žiūrint kokį filmą iš Vidurio Rytų Europos, negali nepastebėti, kad norėdamas pasigardžiuoti prabangiausiu amerikietišku gėrimu, herojus prašo “džim bimo”. Iš tikrųjų, Kentukyje pagamintas viskis – arba kaip toliau tiksliau vadinsime - burbonas -  yra tapęs vienas iš Amerikos  vidurio rytų simbolių kartu su  didžiuliais automobiliais, “bluegrass” muzika, tabaku ir žirgais. Tos klestinčios Amerikos simboliu. Galite įsivaizduoti, kad atsidūriame krašte, kur svyra daug geltonų kukūrūzų burbuolių...

Rudens proga “W 1640” surengė specialią teminę edukacinę burbonų degustaciją, kurią čia trumpai ir apžvelgsime. Ji įvyko labai laiku. Nes burbonai savo skoniu yra kažkas tarp vasaros saldumo ir to lengvo kartėlio, kurį jauti gerklėje, kai matai žemėn krentančius pirmus ąžuolų lapus... Labiau – link sugrįžusio saldumo.

Burbonas – kukūrūzų viskis iš žaliojo Kentukio

Distiliavimo Kentukio valstijoje istorija dažnai tapatinta su  Jacob Beam (arba Johannes Boehm), kuris vieną derlingą 1773 metų vasarą sumanė į jo malūną atvežamų kukurūzų perteklių distiliuoti. Bymai į Kentukio valstiją persikėlė iš Vokietijos, tad tikroji ugninio gėrimo paslaptis atkeliavo iš Senojo žemyno. Dar vienu „racionalizacijos“ kaltininku dažnai įvardijamas škotas James Crow. Bet kokiu atveju tai buvo labai praktiška – vietoj to kad saugoti kukurūzų derliaus perteklių, laikai iš jo pagamintą statinę viskio. Viskis tapo atsiskaitymo priemone.

Kita versija skelbia, kad viskį iš kukurūzų ar bent jau jo brandinimą statinėse išrado iš Virginijos kilęs misionierius Elijah Craig. Tiesa, liežuviai plaka, kad jis buvo pasirinktas blaivybės judėjimo šalininkams parodyti, kad viskį išrado ne koks nedorėlis, o „šventas žmogus“. Treti – kad gamybos taisykles pagal „sourmashing“ principą, tinkamas kietam Kentukio vandeniui, užbaigė tūlas Jacob Spears, kuris gyveno vietovėje, pavadintoje Paryžiumi (Paris). Jei Paryžius – tai ir Virginijos grafystė (vėliau tapusi Kentukio dalimi), labai europietiškai pavadinta prancūzų Burbonų dinastijos vardu. Va todėl ir burbonas. Tai tiek apie pavadinimo genezę..

O burbono apibrėžimas yra ir pateiktas griežtai, įstatymiškai. Juk 1964 Amerikos kongresas savo rezoliucijoje „užpatentavo“, kas yra tikras „burbonas“ ir surašė visą eilę taisyklių. Pirma, aišku, jis turi būti pagamintas JAV. Kaip jau minėjome, realiai – Kentukyje. Tiesa, kukurūzų salyklo viskis Amerikoje buvo gaminamas visur nuo Kalifornijos ir Teksaso iki Niujorko, bet šiandien realiai vieninteliu Kentukio konkurentu liko Tenesio valstija. Ten yra tokia painiava, kad to krašto viskis (pvz. „Jack Daniels“) pagal įstatymą galėtų irgi galėtų vadintis „bourbon“. Bet nenori, labiau nori vadintis „Tennessee whiskey“. Tad  toliau nesigilinsime. Tikras burbonas = Kentukis. Tiek.

Ąžuolo statinėje – keturis metus

Daug įdomiau ir svarbiau tai, kad tikras burbonas brandinamas tik naujose deginto ąžuolo statinėse, ir jos panaudojamos tik vieną  kartą. Pasakojama, kad tokią taisyklę priimti „padėjo“ Amerikos medkirčiai, norėdami parduoti daugiau statinių. Na, o seniau ir  dabar tos nuostabios statinės toliau iškeliauja į kitas šalis kitam viskiui brandinti, konkrečiai į tą pačią Airiją ar Škotiją. 

Trečia – ir labai svarbu -  jo sudėtyje yra ne mažiau kaip 51% iš kukurūzų gaunamo spirito. Vidutiniškai realybėje kukurūzų spiritas burbonuose sudaro apie 70 proc. Dar jis turi būti distiliuojamas ne stipresnis kaip 80% stiprumo (vadinamas „baltasis šuo“ arba white dog), o išpilstomas ne silpnesnis nei 40% alkoholio stiprumo. O į statinę brandinimui burbonas turi būti supilamas ne stipresnis nei 62,5 % stiprumo. Gamintojai paprastai stengiasi pabrėžti, kad tai jų distiliatas (low wine) buvo žemiausio pradinio stiprumo (lowest distillation proof), nes laikoma, kad toks viskis bus aromatingiausias, turės daugiausiai skoninių niuansų.

Yra dar viena taisyklė. Jei sakoma, kad meilė trunka tris metus, tai Straight (iš esmės panašu į „single malt“)  burbono subrendimas statinėje privalo trukti ne mažiau kaip du metus. Tačiau jei jau brandinimas užtruko ilgiau nei 4 metus, tai jau nebūtina ant butelio rašyti, kaip ilgai buvo brandinama. Taigi... bet gal užteks apie tą griežtą daugiau nei 45 metų senumo federalinį įstatymą - galima pereiti prie degustacijos, tai yra prie pačių burbonų.

Svajonėse po Kentukį

Jei gyvenate ar keliaujate po pačią Ameriką, tai jau gerą dešimtmetį galite prasukti tuo, kas vadinama “Kentukio Burbono keliu” arba  tiesiog “Bourbon Trail”.
Garbę priklausyti šiai turistinei trasai, kažkuo gal panašiai į paklaidžiojimą po Speyside slėnį Škotijoje, šiandien turi šešios distilerijos:  “Four Roses Distillery” (Lawrenceburg miestelyje),  “Heaven Hill” (senajame Bardstown), “Jim Beam”  Distillery (Clermont kaime), “Maker's Mark Distillery” (Loretto gyvenvietėje), “Wild Turkey” (vėlgi Lawrenceburge) ir “Woodford Reserve Distillery” (šalia Versailles) – taigi vėlgi „prancūziški“ vietovardžiai...  ir tiktais burbonas. Šiomis dienomis Bardstowne vyksta didžiausias pasaulyje burbono festivalių, ir ten dalyvauja 11 distilerijų.

Taigi o mes esame Kaune ir mūsų burbonų degustacijoje “W 1640” dalyvauja:

Makers Mark. Šis viskis ne tik vizualiai šviesiausias iš ketveriukės. Karamelės ir kavos aromato, „žemutinis“ kvapas. Skonis - palyginti lengvas, kaip gėlių išpakavimas ar į minėtą kavą pilama grietinėlė. Ir poskonis įsiplieskia pamažu. Tai burbonas, kurį labiausiai iš ragautų užsakyčiau per pasimatymą.

Four Roses. Net ant butelio surašyta legenda apie keturias rožes, kurios buvo gražios merginos sutikimo tekėti ženklas, verčia pajusti gėlių ir pūšyno aromatą. Paragavęs supranti, kas turėta omenyje, kai apie burbonus rašoma, kad vieną kartą naudojama statinė suteikia vanilės skonį. Bet neapsigaukite! Salsva “Fours Roses” ugnis užsidega lėtai, bet ji įsiplieskia!

Wild Turkey 8 Years Old. Iš gracingų damų pasaulio – prie senojo detektyvo stalo. Teigiama, kad laukinių kalakutų medžiotojų pamėgto burbono skonį formuoja naudojamas medus, bet netikėkite tuo – čia įvelta aiškiai daugiau paslapčių. Raudono gintaro spalva, daug aštresnis aromatas. Stipriausias šioje degustacijoje, ir ne tik. Čia jau tikrai jaučiame medį – na, tarsi rudenį keptum kaštonus – ir poskonyje ąžuolas tik intensyvėja. Visos legendos teisingos – tai vyriškas, darganotos dienos burbonas.

Pabaigoje paragavome „Heaven Hill“distlerijos pasididžiavimo Elijah Craig 12 Years Old. Jis ilgiausiai išlaikytas tarp šios degustacijos pavyzdžių... Palyginčiau jį su rudens sodu. Rodos, jau viską žinai apie prinokusių obuolių aromatą ar kokia saldi gali būti tiršta slyvų uogienė, bet... Ragaujant burbono skonis – prasidėjęs nuo pirmo saldainio ant pagaliuko lyžtelėjimo skonis, vėliau įsidega sparčia liepsna, tačiau... ugnis kažkur pranyksta, užbaiga vėl yra saldžiai kreminė. Va čia tai įdomybė!

Galvojant apie pažintį

Burbonų degustacija nustebino... ir tuo pačiu ne. Tai buvo akstinas paidomėti šia viskio šaka. O pasidomėjus paaiškėja, kad skirtingų daryklų pateikiamų legendų, aiškinimų ir visokių technologinių (pirmiausia brandinimo) įmantrybių čia ne mažiau, nei pavyzdžiui škotiško ar airiško viskio  pasaulyje. Čia tau ne „bimas ir viskas“.

Kitas dalykas, yra geras posakis, kad Amerika yra viena šalis su mažiausiai šešiais skirtingais veidais. Tai va šiuo atveju - netgi, atrodytų, banalių geltonų Kentukio kukūrūzų burbuolių banalus destiliatas... turi nemažai, oi nemažai skirtingų galutinių veidų. Belieka susipažint iš arčiau!