Whisky Show – vienas svarbiausių renginių viskio pasaulyje. Paroda vykstanti Londone kasmet sutraukia būrius viskio mėgėjų, bei gamintojų. Tai puiki vieta ir proga paragauti retų, senų ir ... labai retų, bei labai senų viskių. Dalinamės įspūdžiais, pasakojame ką matėme, patyrėme ir ragavome.
Parodos dalyviai šiais metais - kaip beje ir kasmet - visiems puikiai pažįstami viskio gamintojai ir tiekėjai iš viso pasaulio. Žinoma pirmuoju smuiku griežė Škotijos atstovai. Nevarginsim Jūsų sąrašais ir statistine informacija, kurią galite rasti parodos interneto svetainėje - www.whisky-show.com
Dalyvių netrūko
Šių metų viskio baro „W 1640“ komandos išvykos desertas buvo nepriklausomo viskio pilstytojo (angl. bottler) „The Gordon & Macphail“ surengta degustacija pavadinimu „The Gordon & Macphail Timeline“. Šiai degustacijai negaliojo parodos bilietas (95 svarai) ir reikėjo įsigyti atskirus (50 svarų). Kelios dešimtys bilietų buvo išgraibstytos per itin trumpą laiką. Ką gi kokio nuostabaus ragavome ir kokia šios kompanijos veikla?
„The Gordon & Macphail“ - šeimos valdoma įmonė, verslą pradėjusi 1895 metais. Per daugiau nei 100 metų kompanija tapo vienu svarbiausių nepriklausomų viskio srities specialistų. Jie vykdo didmeninę, bei mažmeninę prekybą; viskio pirkimus statinėmis iš įvairių distilerijų, jo išpilstymus ir pardavimą buteliais, arba tai kas angliškai vadinama - bottler; bei vadovauja Benromach distilerijai, kurią įsigijo 1993 metais. Šiuo metu kompaniją valdo trečia ir ketvirta šeimos karta.
2010 metais „The Gordon & Macphail“ pristatė itin senų viskių seriją „Generation“. Pirmasis buvo Mortlach 70 metų viskis, o šiais metais rinką pasiekė ir Glenlivet 70 YO. Mortlach butelio kaina pasaulio parduotuvėse svyruoja apie 60 000 litų, antrasis perkopia 50 000 litų ribą.
Būtent septyniasdešimties metų senukas Glenlivet tapo mūsų aplankytos degustacijos karūna. Kiti šiose dangiškose ragautuvėse dalyvavę viskiai ne ką mažiau įspūdingi: Benromach 30 years old, Glen Albyn 1975, Strathisla 1963, Glen Grant 1953.
The Gordon & Macphail Timeline degustacija
Kaip matote visi viskiai labai solidūs ir ilgus metus pratūnoję statinėse. Tad nenuostabu, kad tiek kvape tiek skonyje netrūko razinų ir kitų iš šerinių statinių atkeliavusių kvapų. Benromach 30 YO skonis alsavo marzipanais, o pabaigoje išryškėjo gan stiprus aštrumas, kuris netgi gali pasirodyti per aštrus.
Antrasis viskis tai 1980 metais savo gyvavimą užbaigusios distilerijos – Glen Albin – palikuonis. Šis viskis taip pat brandintas pakartotinai naudojamose (refill) šerio statinėse. Prie kvapo pasižymėjau kivi vaisius, o skonyje užkliuvo lengvi cinamono ir lazdyno riešutų atšvaitai.
Kuo toliau tuo darėsi įdomiau. Strathisla 1963. Išpilstytas šiemet, tad baisu ir skaičiuoti kiek čia tų metų. Įspūdingas skaičius gaunas, ar ne? 43 % stiprumo su tų pačių razinų ir lengva obuolio rūgštele kvape. Labai kreminis ir puikus kavos poskonis.
Kas ten dar liko? Ogi Glen Grant 1953. Beje Glen Grant viskį pamėgo ir viskio bare „W 1640“, o aš jį spėjau įvardinti kaip geriausios kainos ir kokybės čempioną mūsų meniu. Tad buvo labai įdomu paskanauti šio auksinių vestuvių amžiaus herojus.
Brandintas pirmo užpylimo (first fill) ir pakartotinai (refill) naudojamose šerio statinėse. Kvapas, be visų būdingų šeriniams viskiams aromatų, alsavo ir odos, bei lengvu mėtų dvelktelėjimu. Skonis, kaip ir priklauso itin brandžiam viskiui, pilnas tretinių, arba tik per itin ilgus brendimo metus atsirandančių poskonių: odos, medinės dėžės...
Na ir štai pagaliau, jo didenybė – Glenlivet 70. Taurelėje esančių 20 ml. kaina mažiausia apie pusantro tūkstančio litų. Tad: gerti, ar negerti? :)
Supiltas į šerio statines 1940 metų vasario 3 dieną šis viskis į butelius buvo išpilstytas statinės stiprumo. Bet stiprumo liko tik 45,9%. Banalu būtų pasakyti, kad tokio viskio skonio iki šiol neteko ragaut.
Tai itin gerai prinokusiais egzotiniais vaisiais, senu ąžuolu, ar net vašku alsuojantis gėrimas. Tiek skonyje tiek kvape gausu aromatų ir kvapų kuriuos galima užuosti ir pajusti sename mediniais baldais apstatytame kambaryje. Šie skoniai yra ypatingai taurūs ir ilgai išliekantys, tarpusavyje puikiai balansuojantys ir sukuriantys tvarią visumą. Likome priblokšti visomis prasmėmis ir po degustacijos įžengę į parodą juokavome: ką gi ragauti toliau, jei ką tik skanavai Glenlivet 70?
Tačiau ragauti tikrai buvo ką. Kiekvienas iš parodos dalyvių gavo po du žetonus už kuriuos buvo galima išbandyti vieną iš itin solidžių ir senų viskių. Dar vienas įspūdingas sąrašas, kurį analizuodami galite pavarvinti seilę, o mums tai buvo galvą laužančios dvejonės ką gi pasirinkti.
Pirmoji mano korta krito ant Glenglassaugh 1968 Legacy. Tačiau ne dėl šio viskio kainos, kurio butelis kainuoja apie 1700 litų, bet dėl šios distilerijos sąsajų su Lietuva. Taip taip, jums nepasirgirdo.
Glenglassaugh 1968 Legacy
Nors oficialiai skelbiama, kad 2008 metais šią distilerija įsigijo olandiško kapitalo investicinė grupė, tačiau žinoma, kad Scaent Group vadovauja Jonas Garbaravičius. Čia galite rasti nuorodą į jų oficialų pranešimą apie į Lietuvą atvežamo Glenglassaugh viskio laimėjimus.
Glenglassaugh 1968 Legacy pakartotinai užpiltose (refill) šerio statinėse brandintas meduolis. Jei manęs atmintis neapgauna šio gėrimo į pasaulį buvo paleista tik 400 butelių.
Tuo metu kolega Laurynas jau siuntė erzinančią SMS apie tai, kad jo naujas favoritas yra Bunnahabhain 1980. Nepamiršta pridurti, kad šio butelio jis norėtų artėjančio gimtadienio proga, juk viskis buvo supiltas į statinę būtent tais metais kaip jis gimė.
Į bilieto kainą buvo įtraukta ne tik vakarienė, bet viskio, bei užkandžių derinimas. Vakarienė, mano manymu, lyginant su praeitų metų parodoje patiekta buvo šiek tiek prastesnė. Pasigedau išraiškingesnio viskio skonio maiste ir tiesa pasakius iš vis nesupratau, ar mano ragautame jūros gėrybių casserole jo buvo. Nei nurodymo, nei paaiškinimo – ne to tikėjausi plonindamas savo piniginę ir pirkdamas bilietą į parodą.
O štai balto kremo pyragaitis prieš patiekiant buvo apipurkštas Ardbeg 10 viskiu. Įdomus sprendimas ir malonus, bei lengvas aromatas, kuriame dėl itin nedidelio viskio kiekio nesijautė per daug dūmiškumo – būtent tiek kiek ir reikia.
Cragganmore 12 YO ir Linkolšyro sūris
Kiek įdomesni buvo pateikti viskio ir maisto derinimo rinkinukai. Čia „spysaidinis“ Cragganmore dvyliktukas puikiai derėjo su kietuoju Linkolšyro sūriu, o airiško Tyrconnell vaisišką lengvumą puikiai papildė šviežio mango gabalėlis. Mano vakaro favoritu tapo gan netipiškas ir indiškas derinys. Indišką Amrut viskį buvo siūloma ragauti su jogurtu, bei datulių ir tamarindų džemu (chutney). Saldžiai aštru, gardu, stipru!
Dūminių viskių derinimą nutariau atidėti vėlesniam laikui, arba „jeigu spėsiu“ ir leidausi toliau. Vis tik mano sekančio svajonių gurkšnelio paieškas sustabdė „durpingos“ Ardbeg merginos su dar vienu neatremiamu pasiūlymu. Tai Ardbeg 10 YO šotas, kurį užkandi medumi ir durpėmis. Dar viena egzotika?
Durpingos Ardbeg merginos
Tik pažiūrėkit į nuotrauką – viskas atrodo kuo puikiausiai. Tačiau mano galvoje dūzgė mintis: na kas gi geria viskį šotais tokios rimtos parodos metu. Bet atsisakyti žinoma yra neįmanoma:) Makteliu šlakelį ir gaunu pagaliuką, kurį pavoliojus meduje reikia dar ir trupintose durpėse apvolioti, o šį gautą „ledinuką“ suvalgyti. Kolegos kiek vėliau postringavo, kad jų manymu durpės gerokai „atskiestos“ tamsaus šokolado trupiniais.
Toks viskio gėrimas puiki atrakcija, tačiau kam gi gerti dūminį viskį, jei vėliau kuo skubiau malšini jo skonį saldžiu medumi? Čia aš prisiminiau prieš kelis metus užgimusią Hennessy „Art of Mixing“ kampaniją. Jos esmė naujų ir jaunesnių klientų viliojimas. Galbūt to paties sieks ir Ardbeg. Šią mano konspiracinę teoriją sustiprina tai, kad abu prekiniai ženklai priklauso prabangos prekių LVMH (Louis Vuitton Moet Hennessy ) grupei. Ar tai tiesa, manau įsitikinsime labai greitai.
Grįžkime į parodą... vis tik kokie buvo didžiausi asmeniniai atradimai? Jau antrus metus iš eilės galiu paminėti Glenfiddich. Šį kartą tai „devynioliktukas“, kurį distilerija pristatė tik šiemet. Tai Madeiros vyno statinėse brandintas viskis, kvape alsuojantis figomis ir marmeladu. Skonis gi turtingas karameliniais vaisiais su lengvais cinamono, ar balto pipiro prieskoniais, bei ąžuolo natomis. Vienų giriami už salyklinio viskio revoliuciją pasaulyje, kitų gi peikiami už pernelyg masinę produkciją, šio viskio gamintojai dar kartą įrodė „kas yra kas“.
Glenfiddich 19 YO
Kitas asmeninis atradimas tai šiauriausios „žemyninėje“ Škotijoje esančios distilerijos – Old Pulteney – viskis. Konkrečiau tai 21 metų egzempliorius.
Tai burbono ir šerio statinėse brandintas viskis, tačiau šiuo atveju naudojamos amerikietiško ąžuolo šerio statinės (dažniausia Fino šerio). Puikaus kvapo, itin smarkiai alsuojančio obuoliais – tai buvo vienintelis viskis, kurį pasižymėjau telefono užrašų knygutėje. Žinoma prieš parodą buvau sau prisiekęs užsirašyti kiekvieno ragauto viskio kvapų ir skonių savybes. Tačiau būtų pernelyg skaudu tokioje parodoje gaišti laiką užsirašinėjimams, o ne viskio ragavimams:)
Dar didesnis siurprizas laukė išvydus, kad šis viskis naujai pasirodžiusioje „Whisky Bible 2012“ buvo išrinktas metų viskiu surinkusiu daugiausiai taškų. Manau pats laikas pradėt jį medžiot ir mūsų viskio baro lentynoms.
Old Pulteney draugija
Parodos laikrodis deja visada išmuša pabaigą. Aš dar spėjau iškeisti paskutinį savo turimą žetoną į Isle of Skye 50 YO. Viskas turi pradžia ir pabaigą. Tiek paroda, tiek šis Isle of Skye viskis, kurio į pasaulį buvo paleista tik 400 butelių. Daugelis viskio parduotuvių šį senolį žymi kaip „out of order“, tad galbūt būtent tokio viskio daugiau niekada neteks ragauti.
Štai dėl ko verta aplankyti „Whisky Show“!
Šarūnas
Šarūnas