Interneto puslapio peržiūrų skaičius

Rodomi pranešimai su žymėmis W 1640. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis W 1640. Rodyti visus pranešimus

2011 m. rugsėjo 13 d., antradienis

Pažintis su burbonu

Grįžtame po vasaros atostogų pailsėję, sustiprėję ir su naujomis istorijomis. Šį kartą kolegos, iš tikrasalus.lt, vardu Čiobiškis pasakojimas apie burbonus...


Žiūrint kokį filmą iš Vidurio Rytų Europos, negali nepastebėti, kad norėdamas pasigardžiuoti prabangiausiu amerikietišku gėrimu, herojus prašo “džim bimo”. Iš tikrųjų, Kentukyje pagamintas viskis – arba kaip toliau tiksliau vadinsime - burbonas -  yra tapęs vienas iš Amerikos  vidurio rytų simbolių kartu su  didžiuliais automobiliais, “bluegrass” muzika, tabaku ir žirgais. Tos klestinčios Amerikos simboliu. Galite įsivaizduoti, kad atsidūriame krašte, kur svyra daug geltonų kukūrūzų burbuolių...

Rudens proga “W 1640” surengė specialią teminę edukacinę burbonų degustaciją, kurią čia trumpai ir apžvelgsime. Ji įvyko labai laiku. Nes burbonai savo skoniu yra kažkas tarp vasaros saldumo ir to lengvo kartėlio, kurį jauti gerklėje, kai matai žemėn krentančius pirmus ąžuolų lapus... Labiau – link sugrįžusio saldumo.

Burbonas – kukūrūzų viskis iš žaliojo Kentukio

Distiliavimo Kentukio valstijoje istorija dažnai tapatinta su  Jacob Beam (arba Johannes Boehm), kuris vieną derlingą 1773 metų vasarą sumanė į jo malūną atvežamų kukurūzų perteklių distiliuoti. Bymai į Kentukio valstiją persikėlė iš Vokietijos, tad tikroji ugninio gėrimo paslaptis atkeliavo iš Senojo žemyno. Dar vienu „racionalizacijos“ kaltininku dažnai įvardijamas škotas James Crow. Bet kokiu atveju tai buvo labai praktiška – vietoj to kad saugoti kukurūzų derliaus perteklių, laikai iš jo pagamintą statinę viskio. Viskis tapo atsiskaitymo priemone.

Kita versija skelbia, kad viskį iš kukurūzų ar bent jau jo brandinimą statinėse išrado iš Virginijos kilęs misionierius Elijah Craig. Tiesa, liežuviai plaka, kad jis buvo pasirinktas blaivybės judėjimo šalininkams parodyti, kad viskį išrado ne koks nedorėlis, o „šventas žmogus“. Treti – kad gamybos taisykles pagal „sourmashing“ principą, tinkamas kietam Kentukio vandeniui, užbaigė tūlas Jacob Spears, kuris gyveno vietovėje, pavadintoje Paryžiumi (Paris). Jei Paryžius – tai ir Virginijos grafystė (vėliau tapusi Kentukio dalimi), labai europietiškai pavadinta prancūzų Burbonų dinastijos vardu. Va todėl ir burbonas. Tai tiek apie pavadinimo genezę..

O burbono apibrėžimas yra ir pateiktas griežtai, įstatymiškai. Juk 1964 Amerikos kongresas savo rezoliucijoje „užpatentavo“, kas yra tikras „burbonas“ ir surašė visą eilę taisyklių. Pirma, aišku, jis turi būti pagamintas JAV. Kaip jau minėjome, realiai – Kentukyje. Tiesa, kukurūzų salyklo viskis Amerikoje buvo gaminamas visur nuo Kalifornijos ir Teksaso iki Niujorko, bet šiandien realiai vieninteliu Kentukio konkurentu liko Tenesio valstija. Ten yra tokia painiava, kad to krašto viskis (pvz. „Jack Daniels“) pagal įstatymą galėtų irgi galėtų vadintis „bourbon“. Bet nenori, labiau nori vadintis „Tennessee whiskey“. Tad  toliau nesigilinsime. Tikras burbonas = Kentukis. Tiek.

Ąžuolo statinėje – keturis metus

Daug įdomiau ir svarbiau tai, kad tikras burbonas brandinamas tik naujose deginto ąžuolo statinėse, ir jos panaudojamos tik vieną  kartą. Pasakojama, kad tokią taisyklę priimti „padėjo“ Amerikos medkirčiai, norėdami parduoti daugiau statinių. Na, o seniau ir  dabar tos nuostabios statinės toliau iškeliauja į kitas šalis kitam viskiui brandinti, konkrečiai į tą pačią Airiją ar Škotiją. 


Trečia – ir labai svarbu -  jo sudėtyje yra ne mažiau kaip 51% iš kukurūzų gaunamo spirito. Vidutiniškai realybėje kukurūzų spiritas burbonuose sudaro apie 70 proc. Dar jis turi būti distiliuojamas ne stipresnis kaip 80% stiprumo (vadinamas „baltasis šuo“ arba white dog), o išpilstomas ne silpnesnis nei 40% alkoholio stiprumo. O į statinę brandinimui burbonas turi būti supilamas ne stipresnis nei 62,5 % stiprumo. Gamintojai paprastai stengiasi pabrėžti, kad tai jų distiliatas (low wine) buvo žemiausio pradinio stiprumo (lowest distillation proof), nes laikoma, kad toks viskis bus aromatingiausias, turės daugiausiai skoninių niuansų.

Yra dar viena taisyklė. Jei sakoma, kad meilė trunka tris metus, tai Straight (iš esmės panašu į „single malt“)  burbono subrendimas statinėje privalo trukti ne mažiau kaip du metus. Tačiau jei jau brandinimas užtruko ilgiau nei 4 metus, tai jau nebūtina ant butelio rašyti, kaip ilgai buvo brandinama. Taigi... bet gal užteks apie tą griežtą daugiau nei 45 metų senumo federalinį įstatymą - galima pereiti prie degustacijos, tai yra prie pačių burbonų.

Svajonėse po Kentukį

Jei gyvenate ar keliaujate po pačią Ameriką, tai jau gerą dešimtmetį galite prasukti tuo, kas vadinama “Kentukio Burbono keliu” arba  tiesiog “Bourbon Trail”.
Garbę priklausyti šiai turistinei trasai, kažkuo gal panašiai į paklaidžiojimą po Speyside slėnį Škotijoje, šiandien turi šešios distilerijos:  “Four Roses Distillery” (Lawrenceburg miestelyje),  “Heaven Hill” (senajame Bardstown), “Jim Beam”  Distillery (Clermont kaime), “Maker's Mark Distillery” (Loretto gyvenvietėje), “Wild Turkey” (vėlgi Lawrenceburge) ir “Woodford Reserve Distillery” (šalia Versailles) – taigi vėlgi „prancūziški“ vietovardžiai...  ir tiktais burbonas. Šiomis dienomis Bardstowne vyksta didžiausias pasaulyje burbono festivalių, ir ten dalyvauja 11 distilerijų.


Taigi o mes esame Kaune ir mūsų burbonų degustacijoje “W 1640” dalyvauja:

Makers Mark. Šis viskis ne tik vizualiai šviesiausias iš ketveriukės. Karamelės ir kavos aromato, „žemutinis“ kvapas. Skonis - palyginti lengvas, kaip gėlių išpakavimas ar į minėtą kavą pilama grietinėlė. Ir poskonis įsiplieskia pamažu. Tai burbonas, kurį labiausiai iš ragautų užsakyčiau per pasimatymą.

Four Roses. Net ant butelio surašyta legenda apie keturias rožes, kurios buvo gražios merginos sutikimo tekėti ženklas, verčia pajusti gėlių ir pūšyno aromatą. Paragavęs supranti, kas turėta omenyje, kai apie burbonus rašoma, kad vieną kartą naudojama statinė suteikia vanilės skonį. Bet neapsigaukite! Salsva “Fours Roses” ugnis užsidega lėtai, bet ji įsiplieskia!

Wild Turkey 8 Years Old. Iš gracingų damų pasaulio – prie senojo detektyvo stalo. Teigiama, kad laukinių kalakutų medžiotojų pamėgto burbono skonį formuoja naudojamas medus, bet netikėkite tuo – čia įvelta aiškiai daugiau paslapčių. Raudono gintaro spalva, daug aštresnis aromatas. Stipriausias šioje degustacijoje, ir ne tik. Čia jau tikrai jaučiame medį – na, tarsi rudenį keptum kaštonus – ir poskonyje ąžuolas tik intensyvėja. Visos legendos teisingos – tai vyriškas, darganotos dienos burbonas.


Pabaigoje paragavome „Heaven Hill“distlerijos pasididžiavimo Elijah Craig 12 Years Old. Jis ilgiausiai išlaikytas tarp šios degustacijos pavyzdžių... Palyginčiau jį su rudens sodu. Rodos, jau viską žinai apie prinokusių obuolių aromatą ar kokia saldi gali būti tiršta slyvų uogienė, bet... Ragaujant burbono skonis – prasidėjęs nuo pirmo saldainio ant pagaliuko lyžtelėjimo skonis, vėliau įsidega sparčia liepsna, tačiau... ugnis kažkur pranyksta, užbaiga vėl yra saldžiai kreminė. Va čia tai įdomybė!

Galvojant apie pažintį

Burbonų degustacija nustebino... ir tuo pačiu ne. Tai buvo akstinas paidomėti šia viskio šaka. O pasidomėjus paaiškėja, kad skirtingų daryklų pateikiamų legendų, aiškinimų ir visokių technologinių (pirmiausia brandinimo) įmantrybių čia ne mažiau, nei pavyzdžiui škotiško ar airiško viskio  pasaulyje. Čia tau ne „bimas ir viskas“.

Kitas dalykas, yra geras posakis, kad Amerika yra viena šalis su mažiausiai šešiais skirtingais veidais. Tai va šiuo atveju - netgi, atrodytų, banalių geltonų Kentukio kukūrūzų burbuolių banalus destiliatas... turi nemažai, oi nemažai skirtingų galutinių veidų. Belieka susipažint iš arčiau!

2011 m. birželio 30 d., ketvirtadienis

Mackmyra – Švedijos viskio mėgėjų sapnas virtęs realybe

Galbūt daugeliui Švedija nėra žinoma kaip viskio šalis. Tačiau 1999 metais užgimusi distilerija, pavadinimu Mackmyra, visiems laikams perrašė skandinaviško viskio istoriją.

Ji įsikūrusi netoli Stokholmo esančiame to paties pavadinimo miestelyje. Jei kalbėtume konkrečiau, švediško viskio gamintojai okupavo nebenaudojamas geležės rūdos kasyklas Mackmyra miestelyje. Jų teritorijoje plytintys tuneliai yra puiki vieta viskio brandinimui: čia pastovi ir žema temperatūra. Tuneliuose taip pat įrengti asmeniniai sandėliai, kur jūs galite laikyti iš distilerijos įsigytą statinaitę su viskiu.

                                              Mackmyra distilerija

Mackmyra įkūrė aštuoni buvę Stokholmo Technologijos Universiteto grupiokai. Jie kasmet kartu vykdavo slidinėjimo atostogoms į Švedijos šiaurę. Kaskart kiekvienas iš jų įsimesdavo į lagaminą po butelį (ar du) stipraus gėrimo. Taip jau nutiko, kad 1998 metais visi atsivežė po salyklinio viskio butelį. Vakarais prie židinio, ragaujant kiekvieno parinktą viskį, vyko diskusijos: kodėl negalime paragauti švediško viskio, kas trukdo tokį gaminti, kaip viską reikėtų pradėti...

Vaikinai viskio gamyboje patirties neturėjo, bet būdami inžinieriais nusprendė įrangą gaminti patys. Bendraminčiai juokavo, kad nesėkmės atveju, blogiausia kas gali nutikti - kiekvienas iš jų turės po kelias statines viskio. Tad netgi pesimistinis variantas atrodė visai viliojančiai.

Aplankę kelias distilerijas Airijoje ir Škotijoje, bei pagilinę žinias viskio gamybos srityje kolegos suprato, kad gamybos būdai visur yra panašūs. Didžiausias skirtumas yra mažos gamybos paslaptys, bei specifiškumai, kuriuos dažnai padiktuoja vietinės gamtinės sąlygos ir tradicijos. Būtent tai kiekvieną viskį daro išskirtiniu, tad buvo nuspręsta gamybos procese naudoti kuo daugiau švediškų „priedų“.

Mackmyra gamintojai statinėms gaminti naudoja švedišką ąžuolą. Durpės salyklo gamybai kasamos Švedijos plotuose, kuriuose kažkada plytėjo Baltijos jūra. Tai tiek durpėms, tiek salyklui suteikia unikalų, kiek sūroką skonį. Džiovinant dalį miežių yra naudojami kadagiai. Būtent taip salyklas Švedijoje buvo gaminamas šimtmečiais, o šiais laikais tai Mackmyra viskiui suteikia dar vieną švedišką atspalvį. 

                                                       Švediško ąžuolo statinė

Dar vienas aspektas padėjęs sukurti unikalų skonį, bei kiek vėliau pastūmėti pardavimus, buvo sprendimas viskį brandinti 30 litrų statinėse. Būtent tokią statinę gali įsigyti kiekvienas viskio mėgėjas iš bet kurios pasaulio vietos. Viskis pradedamas gaminti ir brandinti tik užsakius statinę. Kiekvienam įsigijusiam šį turtą yra suteikiamos ir saugojimo paslaugos. Per tris viskio brendimo metus, jūs bet kuriuo metų laiku galite atvykt ir aplankyti savo kūdikį, augantį ir bręstantį Mackmyros sandėlių tuneliuose.


Šiuo metu didžioji dalis Mackmyra viskio brandinama nuo 30 iki 100 litrų statinėse. Šiek tiek viskio brandinama ir didesnėse statinėse, o štai mažiausių statinių talpa nesiekia nė dviejų litrų. 

Projektas 1999 metais prasidėjęs kaip „graži viskininkų iniciatyva“, 2001 metais ėmė rodyti pirmuosius rimto verslo požymius. 2002 metais už 35 mln. švediškų kronų buvo sumontuoti nauji distiliavimo indai. Jie buvo pagaminti ir atgabenti iš Škotijos.

Šiuo gyvavimo laikotarpiu, pareikalavusiu daug investicijų, Mackmyra gamintojai žengė dar vieną drąsų žingsnį. Ieškodami lėšų, pirmiausia, jie kreipėsi į Švedijos viskio mėgėjus. Buvo paskelbta, kad prie distilerijos plėtros įgyvendinimo gali prisidėti visi norintys ir turintys tam galimybes. Taip atsirado investitorių, o taip pat buvo sukurtas itin didelis vietinių viskio mėgėjų lojalumas. 

                                                      Mackmyra distilerija žiemą

Tik maža pinigų dalis buvo skolinama iš bankų. Didžiąją dalį sudarė smulkių investuotojų pinigai, bei kronos atkeliavę iš Švedijos ūkininkų asociacijos. Žemdirbiai įžvelgė šiame projekte naudą, t.y. augančią švediškų miežių paklausą. Prie projekto plėtros taip pat prisidėjo ir Mackmyros miestelio valdžia.

2002 metais, kuomet distilerija pradėjo pilnai funkcijonuoti, jos pajėgumas buvo 170 000 litrų per metus. Šiomis dienomis jis pakilęs iki 300 000 litrų.

O kokios gi švedų viskininkų darbo vaisių skonio savybės? Lyginti Mackmyra viskį su škotišku yra gana sunku. Švediškas viskis atstovauja, mano taip vadinamai, naujajai mokyklai. Šiuo terminu aš vadinu distilerijas atsiradusias XX amžiuje ir į tradicinius gamybos būdus žinomus Škotijoje, ar Airijoje įnešusias technologinių naujovių.

Kitas aspektas yra tas, kad švediški viskiai yra labai jauni. Mes vargu, ar sutiksime 12 metų senumo švedišką viskį, o ką jau kalbėti apie 18 ar daugiau metų brandų „senelį“. Į tai, ragaujant kaimynų iš Skandinavijos viskį, irgi reikia atsižvelgt. 

                                                           Mackmyra Malt Whisky

Nepaisant visų šių išlygų Mackmyra viskis turi puikų, gan švelnų skonį pasižymintį vaisiniais aromatais. Būtent už tai jis ir sulaukė pripažinimo visame pasaulyje. Viskio baro „W 1640“ lentynose esantis Mackmyra Malt Whisky yra oficialus distilerijos debiutas, kuriuo jie 2008 metų antroje pusėje prisistatė pasaulio viskio mėgėjams.  Šis viskis buvo brandinamas 100 litrų statinėse. Dalis viskio brendo švediško ąžuolo, o dalis statinėse, kuriose prieš tai laikytas burbonas. 

                                                Mackmyra Spec. 03

Kita rūšis, kurią galite rasti mūsų baro meniu yra Makmyra Spec. 03. Tai žymiosiose ir mūsų apdainuotose - 30 litrų statinėse brandintas viskis. Buvo naudojamos burbono, šerio, bei naujos švediško ąžuolo statinės. Šio viskio skonis patenka į aštraus, pilno kūno, bei vaisinio viskio kategoriją. Skol!

Šarūnas 

2011 m. kovo 29 d., antradienis

BRITIŠKASIS "WHISKY MAGAZINE" RAŠO APIE KAUNO VISKIO BARĄ "W 1640"

Su didžiule šypsena pranešame, jog vienintelis ir nepakartojamas viskio pasaulio leidinys "Whisky Magazine" pristato viskio barą "W 1640" Kaune, kaip puikią vietą viskiui ragauti Baltijos regione. Dėkojame už komplimentus ir tikimės, jog tai tik puiki pradžia!