Interneto puslapio peržiūrų skaičius

2011 m. rugsėjo 13 d., antradienis

Pažintis su burbonu

Grįžtame po vasaros atostogų pailsėję, sustiprėję ir su naujomis istorijomis. Šį kartą kolegos, iš tikrasalus.lt, vardu Čiobiškis pasakojimas apie burbonus...


Žiūrint kokį filmą iš Vidurio Rytų Europos, negali nepastebėti, kad norėdamas pasigardžiuoti prabangiausiu amerikietišku gėrimu, herojus prašo “džim bimo”. Iš tikrųjų, Kentukyje pagamintas viskis – arba kaip toliau tiksliau vadinsime - burbonas -  yra tapęs vienas iš Amerikos  vidurio rytų simbolių kartu su  didžiuliais automobiliais, “bluegrass” muzika, tabaku ir žirgais. Tos klestinčios Amerikos simboliu. Galite įsivaizduoti, kad atsidūriame krašte, kur svyra daug geltonų kukūrūzų burbuolių...

Rudens proga “W 1640” surengė specialią teminę edukacinę burbonų degustaciją, kurią čia trumpai ir apžvelgsime. Ji įvyko labai laiku. Nes burbonai savo skoniu yra kažkas tarp vasaros saldumo ir to lengvo kartėlio, kurį jauti gerklėje, kai matai žemėn krentančius pirmus ąžuolų lapus... Labiau – link sugrįžusio saldumo.

Burbonas – kukūrūzų viskis iš žaliojo Kentukio

Distiliavimo Kentukio valstijoje istorija dažnai tapatinta su  Jacob Beam (arba Johannes Boehm), kuris vieną derlingą 1773 metų vasarą sumanė į jo malūną atvežamų kukurūzų perteklių distiliuoti. Bymai į Kentukio valstiją persikėlė iš Vokietijos, tad tikroji ugninio gėrimo paslaptis atkeliavo iš Senojo žemyno. Dar vienu „racionalizacijos“ kaltininku dažnai įvardijamas škotas James Crow. Bet kokiu atveju tai buvo labai praktiška – vietoj to kad saugoti kukurūzų derliaus perteklių, laikai iš jo pagamintą statinę viskio. Viskis tapo atsiskaitymo priemone.

Kita versija skelbia, kad viskį iš kukurūzų ar bent jau jo brandinimą statinėse išrado iš Virginijos kilęs misionierius Elijah Craig. Tiesa, liežuviai plaka, kad jis buvo pasirinktas blaivybės judėjimo šalininkams parodyti, kad viskį išrado ne koks nedorėlis, o „šventas žmogus“. Treti – kad gamybos taisykles pagal „sourmashing“ principą, tinkamas kietam Kentukio vandeniui, užbaigė tūlas Jacob Spears, kuris gyveno vietovėje, pavadintoje Paryžiumi (Paris). Jei Paryžius – tai ir Virginijos grafystė (vėliau tapusi Kentukio dalimi), labai europietiškai pavadinta prancūzų Burbonų dinastijos vardu. Va todėl ir burbonas. Tai tiek apie pavadinimo genezę..

O burbono apibrėžimas yra ir pateiktas griežtai, įstatymiškai. Juk 1964 Amerikos kongresas savo rezoliucijoje „užpatentavo“, kas yra tikras „burbonas“ ir surašė visą eilę taisyklių. Pirma, aišku, jis turi būti pagamintas JAV. Kaip jau minėjome, realiai – Kentukyje. Tiesa, kukurūzų salyklo viskis Amerikoje buvo gaminamas visur nuo Kalifornijos ir Teksaso iki Niujorko, bet šiandien realiai vieninteliu Kentukio konkurentu liko Tenesio valstija. Ten yra tokia painiava, kad to krašto viskis (pvz. „Jack Daniels“) pagal įstatymą galėtų irgi galėtų vadintis „bourbon“. Bet nenori, labiau nori vadintis „Tennessee whiskey“. Tad  toliau nesigilinsime. Tikras burbonas = Kentukis. Tiek.

Ąžuolo statinėje – keturis metus

Daug įdomiau ir svarbiau tai, kad tikras burbonas brandinamas tik naujose deginto ąžuolo statinėse, ir jos panaudojamos tik vieną  kartą. Pasakojama, kad tokią taisyklę priimti „padėjo“ Amerikos medkirčiai, norėdami parduoti daugiau statinių. Na, o seniau ir  dabar tos nuostabios statinės toliau iškeliauja į kitas šalis kitam viskiui brandinti, konkrečiai į tą pačią Airiją ar Škotiją. 


Trečia – ir labai svarbu -  jo sudėtyje yra ne mažiau kaip 51% iš kukurūzų gaunamo spirito. Vidutiniškai realybėje kukurūzų spiritas burbonuose sudaro apie 70 proc. Dar jis turi būti distiliuojamas ne stipresnis kaip 80% stiprumo (vadinamas „baltasis šuo“ arba white dog), o išpilstomas ne silpnesnis nei 40% alkoholio stiprumo. O į statinę brandinimui burbonas turi būti supilamas ne stipresnis nei 62,5 % stiprumo. Gamintojai paprastai stengiasi pabrėžti, kad tai jų distiliatas (low wine) buvo žemiausio pradinio stiprumo (lowest distillation proof), nes laikoma, kad toks viskis bus aromatingiausias, turės daugiausiai skoninių niuansų.

Yra dar viena taisyklė. Jei sakoma, kad meilė trunka tris metus, tai Straight (iš esmės panašu į „single malt“)  burbono subrendimas statinėje privalo trukti ne mažiau kaip du metus. Tačiau jei jau brandinimas užtruko ilgiau nei 4 metus, tai jau nebūtina ant butelio rašyti, kaip ilgai buvo brandinama. Taigi... bet gal užteks apie tą griežtą daugiau nei 45 metų senumo federalinį įstatymą - galima pereiti prie degustacijos, tai yra prie pačių burbonų.

Svajonėse po Kentukį

Jei gyvenate ar keliaujate po pačią Ameriką, tai jau gerą dešimtmetį galite prasukti tuo, kas vadinama “Kentukio Burbono keliu” arba  tiesiog “Bourbon Trail”.
Garbę priklausyti šiai turistinei trasai, kažkuo gal panašiai į paklaidžiojimą po Speyside slėnį Škotijoje, šiandien turi šešios distilerijos:  “Four Roses Distillery” (Lawrenceburg miestelyje),  “Heaven Hill” (senajame Bardstown), “Jim Beam”  Distillery (Clermont kaime), “Maker's Mark Distillery” (Loretto gyvenvietėje), “Wild Turkey” (vėlgi Lawrenceburge) ir “Woodford Reserve Distillery” (šalia Versailles) – taigi vėlgi „prancūziški“ vietovardžiai...  ir tiktais burbonas. Šiomis dienomis Bardstowne vyksta didžiausias pasaulyje burbono festivalių, ir ten dalyvauja 11 distilerijų.


Taigi o mes esame Kaune ir mūsų burbonų degustacijoje “W 1640” dalyvauja:

Makers Mark. Šis viskis ne tik vizualiai šviesiausias iš ketveriukės. Karamelės ir kavos aromato, „žemutinis“ kvapas. Skonis - palyginti lengvas, kaip gėlių išpakavimas ar į minėtą kavą pilama grietinėlė. Ir poskonis įsiplieskia pamažu. Tai burbonas, kurį labiausiai iš ragautų užsakyčiau per pasimatymą.

Four Roses. Net ant butelio surašyta legenda apie keturias rožes, kurios buvo gražios merginos sutikimo tekėti ženklas, verčia pajusti gėlių ir pūšyno aromatą. Paragavęs supranti, kas turėta omenyje, kai apie burbonus rašoma, kad vieną kartą naudojama statinė suteikia vanilės skonį. Bet neapsigaukite! Salsva “Fours Roses” ugnis užsidega lėtai, bet ji įsiplieskia!

Wild Turkey 8 Years Old. Iš gracingų damų pasaulio – prie senojo detektyvo stalo. Teigiama, kad laukinių kalakutų medžiotojų pamėgto burbono skonį formuoja naudojamas medus, bet netikėkite tuo – čia įvelta aiškiai daugiau paslapčių. Raudono gintaro spalva, daug aštresnis aromatas. Stipriausias šioje degustacijoje, ir ne tik. Čia jau tikrai jaučiame medį – na, tarsi rudenį keptum kaštonus – ir poskonyje ąžuolas tik intensyvėja. Visos legendos teisingos – tai vyriškas, darganotos dienos burbonas.


Pabaigoje paragavome „Heaven Hill“distlerijos pasididžiavimo Elijah Craig 12 Years Old. Jis ilgiausiai išlaikytas tarp šios degustacijos pavyzdžių... Palyginčiau jį su rudens sodu. Rodos, jau viską žinai apie prinokusių obuolių aromatą ar kokia saldi gali būti tiršta slyvų uogienė, bet... Ragaujant burbono skonis – prasidėjęs nuo pirmo saldainio ant pagaliuko lyžtelėjimo skonis, vėliau įsidega sparčia liepsna, tačiau... ugnis kažkur pranyksta, užbaiga vėl yra saldžiai kreminė. Va čia tai įdomybė!

Galvojant apie pažintį

Burbonų degustacija nustebino... ir tuo pačiu ne. Tai buvo akstinas paidomėti šia viskio šaka. O pasidomėjus paaiškėja, kad skirtingų daryklų pateikiamų legendų, aiškinimų ir visokių technologinių (pirmiausia brandinimo) įmantrybių čia ne mažiau, nei pavyzdžiui škotiško ar airiško viskio  pasaulyje. Čia tau ne „bimas ir viskas“.

Kitas dalykas, yra geras posakis, kad Amerika yra viena šalis su mažiausiai šešiais skirtingais veidais. Tai va šiuo atveju - netgi, atrodytų, banalių geltonų Kentukio kukūrūzų burbuolių banalus destiliatas... turi nemažai, oi nemažai skirtingų galutinių veidų. Belieka susipažint iš arčiau!

2011 m. birželio 30 d., ketvirtadienis

Mackmyra – Švedijos viskio mėgėjų sapnas virtęs realybe

Galbūt daugeliui Švedija nėra žinoma kaip viskio šalis. Tačiau 1999 metais užgimusi distilerija, pavadinimu Mackmyra, visiems laikams perrašė skandinaviško viskio istoriją.

Ji įsikūrusi netoli Stokholmo esančiame to paties pavadinimo miestelyje. Jei kalbėtume konkrečiau, švediško viskio gamintojai okupavo nebenaudojamas geležės rūdos kasyklas Mackmyra miestelyje. Jų teritorijoje plytintys tuneliai yra puiki vieta viskio brandinimui: čia pastovi ir žema temperatūra. Tuneliuose taip pat įrengti asmeniniai sandėliai, kur jūs galite laikyti iš distilerijos įsigytą statinaitę su viskiu.

                                              Mackmyra distilerija

Mackmyra įkūrė aštuoni buvę Stokholmo Technologijos Universiteto grupiokai. Jie kasmet kartu vykdavo slidinėjimo atostogoms į Švedijos šiaurę. Kaskart kiekvienas iš jų įsimesdavo į lagaminą po butelį (ar du) stipraus gėrimo. Taip jau nutiko, kad 1998 metais visi atsivežė po salyklinio viskio butelį. Vakarais prie židinio, ragaujant kiekvieno parinktą viskį, vyko diskusijos: kodėl negalime paragauti švediško viskio, kas trukdo tokį gaminti, kaip viską reikėtų pradėti...

Vaikinai viskio gamyboje patirties neturėjo, bet būdami inžinieriais nusprendė įrangą gaminti patys. Bendraminčiai juokavo, kad nesėkmės atveju, blogiausia kas gali nutikti - kiekvienas iš jų turės po kelias statines viskio. Tad netgi pesimistinis variantas atrodė visai viliojančiai.

Aplankę kelias distilerijas Airijoje ir Škotijoje, bei pagilinę žinias viskio gamybos srityje kolegos suprato, kad gamybos būdai visur yra panašūs. Didžiausias skirtumas yra mažos gamybos paslaptys, bei specifiškumai, kuriuos dažnai padiktuoja vietinės gamtinės sąlygos ir tradicijos. Būtent tai kiekvieną viskį daro išskirtiniu, tad buvo nuspręsta gamybos procese naudoti kuo daugiau švediškų „priedų“.

Mackmyra gamintojai statinėms gaminti naudoja švedišką ąžuolą. Durpės salyklo gamybai kasamos Švedijos plotuose, kuriuose kažkada plytėjo Baltijos jūra. Tai tiek durpėms, tiek salyklui suteikia unikalų, kiek sūroką skonį. Džiovinant dalį miežių yra naudojami kadagiai. Būtent taip salyklas Švedijoje buvo gaminamas šimtmečiais, o šiais laikais tai Mackmyra viskiui suteikia dar vieną švedišką atspalvį. 

                                                       Švediško ąžuolo statinė

Dar vienas aspektas padėjęs sukurti unikalų skonį, bei kiek vėliau pastūmėti pardavimus, buvo sprendimas viskį brandinti 30 litrų statinėse. Būtent tokią statinę gali įsigyti kiekvienas viskio mėgėjas iš bet kurios pasaulio vietos. Viskis pradedamas gaminti ir brandinti tik užsakius statinę. Kiekvienam įsigijusiam šį turtą yra suteikiamos ir saugojimo paslaugos. Per tris viskio brendimo metus, jūs bet kuriuo metų laiku galite atvykt ir aplankyti savo kūdikį, augantį ir bręstantį Mackmyros sandėlių tuneliuose.


Šiuo metu didžioji dalis Mackmyra viskio brandinama nuo 30 iki 100 litrų statinėse. Šiek tiek viskio brandinama ir didesnėse statinėse, o štai mažiausių statinių talpa nesiekia nė dviejų litrų. 

Projektas 1999 metais prasidėjęs kaip „graži viskininkų iniciatyva“, 2001 metais ėmė rodyti pirmuosius rimto verslo požymius. 2002 metais už 35 mln. švediškų kronų buvo sumontuoti nauji distiliavimo indai. Jie buvo pagaminti ir atgabenti iš Škotijos.

Šiuo gyvavimo laikotarpiu, pareikalavusiu daug investicijų, Mackmyra gamintojai žengė dar vieną drąsų žingsnį. Ieškodami lėšų, pirmiausia, jie kreipėsi į Švedijos viskio mėgėjus. Buvo paskelbta, kad prie distilerijos plėtros įgyvendinimo gali prisidėti visi norintys ir turintys tam galimybes. Taip atsirado investitorių, o taip pat buvo sukurtas itin didelis vietinių viskio mėgėjų lojalumas. 

                                                      Mackmyra distilerija žiemą

Tik maža pinigų dalis buvo skolinama iš bankų. Didžiąją dalį sudarė smulkių investuotojų pinigai, bei kronos atkeliavę iš Švedijos ūkininkų asociacijos. Žemdirbiai įžvelgė šiame projekte naudą, t.y. augančią švediškų miežių paklausą. Prie projekto plėtros taip pat prisidėjo ir Mackmyros miestelio valdžia.

2002 metais, kuomet distilerija pradėjo pilnai funkcijonuoti, jos pajėgumas buvo 170 000 litrų per metus. Šiomis dienomis jis pakilęs iki 300 000 litrų.

O kokios gi švedų viskininkų darbo vaisių skonio savybės? Lyginti Mackmyra viskį su škotišku yra gana sunku. Švediškas viskis atstovauja, mano taip vadinamai, naujajai mokyklai. Šiuo terminu aš vadinu distilerijas atsiradusias XX amžiuje ir į tradicinius gamybos būdus žinomus Škotijoje, ar Airijoje įnešusias technologinių naujovių.

Kitas aspektas yra tas, kad švediški viskiai yra labai jauni. Mes vargu, ar sutiksime 12 metų senumo švedišką viskį, o ką jau kalbėti apie 18 ar daugiau metų brandų „senelį“. Į tai, ragaujant kaimynų iš Skandinavijos viskį, irgi reikia atsižvelgt. 

                                                           Mackmyra Malt Whisky

Nepaisant visų šių išlygų Mackmyra viskis turi puikų, gan švelnų skonį pasižymintį vaisiniais aromatais. Būtent už tai jis ir sulaukė pripažinimo visame pasaulyje. Viskio baro „W 1640“ lentynose esantis Mackmyra Malt Whisky yra oficialus distilerijos debiutas, kuriuo jie 2008 metų antroje pusėje prisistatė pasaulio viskio mėgėjams.  Šis viskis buvo brandinamas 100 litrų statinėse. Dalis viskio brendo švediško ąžuolo, o dalis statinėse, kuriose prieš tai laikytas burbonas. 

                                                Mackmyra Spec. 03

Kita rūšis, kurią galite rasti mūsų baro meniu yra Makmyra Spec. 03. Tai žymiosiose ir mūsų apdainuotose - 30 litrų statinėse brandintas viskis. Buvo naudojamos burbono, šerio, bei naujos švediško ąžuolo statinės. Šio viskio skonis patenka į aštraus, pilno kūno, bei vaisinio viskio kategoriją. Skol!

Šarūnas 

2011 m. gegužės 19 d., ketvirtadienis

“Single Pot Still Irish Whiskey“ – kas tai?

Viskio dievas nusišypsojo ir aš išsilaipinau Korko (Airija) oro uoste. Mano kelionės kompanionai apie 60 iš viso pasaulio susirinkusių, viskio temomis rašančių žurnalistų, blogerių, bei viskio aplinkoje dirbančių žmonių. Galutinis kelionės taškas Old Midleton distilerija, galutinis kelionės tikslas - net dviejų naujų airiškų viskių pristatymas ir kiti viskiniai (ne)tikėtumai. 

                                    Old Midleton distilerijos ekspozicija

Panašu, kad Airijos viskių gamintojai rimtai nusiteikę pakeisti po pasaulį paplitusią škotišką viskio istoriją. Kaip jau žinome, XIX amžiuje airiškas viskis išgyveno šlovės laikus ir buvo antras pagal populiarumą (po romo) gėrimas visame pasaulyje. XX amžiaus pradžioje vykęs Airijos nepriklausomybės karas ir ekonominės sankcijos iš D.Britanijos pusės tiesiogiai prisidėjo prie šalies ekonominio nuopuolio. Jo metu skaudžiai nukentėjo ir visa airiško viskio gamybos pramonė.

Septintame XX amžiaus dešimtmetyje pasaulyje prasidėjo salyklinių viskių bumas. Šio naujo reiškinio kaltininkai buvo škotiški salykliniai viskiai. Natūralu, kad ir terminologija atkeliavo iš Škotijos, bei nusakė būtent ten naudojamus viskio gamybos būdus: maišytas (blended) viskis, salyklinis (single malt) viskis  ir t.t.

Tuo metu airiškų viskių gamybos būdai pažįstami kiek mažiau. Jų turime keturis. Tai jau minėtas salyklinis viskis (Bushmills, Conemara Peated Malt), maišytas viskis (Jameson, Paddy), grūdinis viskis (Greenore) ir viskis gaminamas iš miežių salyklo ir nedaigintų grūdų, bei tris kartus distiliuotas išimtinai tik variniuose induose (Red Breast). Pastarasis angliškai vadinamas skambiai - Pure Pot Still. Šį terminą naudojo ir naudoja išimtinai tik airiško viskio gamintojai.


                                               Old Midleton distilerijos ekspozicija

Būtent “Pure Pot Still“ terminą airių viskio gamintojai nutarė pakeist į “Single Pot Still Irish Whiskey“ ir pristatyti mums, pakviestiems į Old Midleton distileriją. Dar nepavargote nuo terminų? :) Trumpai tariant “Single Pot Still Irish Whiskey“ yra airiškų viskių karūna. Tokią pačią turi ir škotiškų viskių pasaulis, tik ten ji vadinama “Single Malt“. 

Suprantama, skiriasi ne tik pavadinimai, bet ir skonis, bei gamybos būdai. Airiai dar kartą nutarė nepaklusti ekspansiniams kaimynų kėslams. Pripažindami, kad salyklinio (single malt) viskio gamyba tai škotiškos klasifikacijos reikalas, jie įvedė savo atitikmenį nusakantį aukščiausią Airijos viskio gamintojų meistriškumą - “Single Pot Still Irish Whiskey“.

Grįžkime šiek tiek į pradžią. Mano lietingai airiška diena Old Midleton distilerijoje prasidėjo nuo istorinės dalies lankymo. Jeigu tik turėsite proga, siūlau kiekvienam aplankyti distilerijos, esančios pietinėje Airijos pusėje, muziejinę dalį. Puiki ekspozicija leidžia susipažinti su viskio gamyba nuo senų laikų. Aš net neabejoju, kad jums pasiseks taip kaip man ir jūs sutiksite XIX amžiaus mokesčių inspektorių, ar ant kupros maišą miežių nešantį darbuotoją. 

                                                              Old Midleton distilerijos ekspozicija

Šiandien Old Midleton distilerijos, bei jų produktų - tokių kaip Jameson, ar Red Breast - augimas yra milžiniškas.  Distilerijos gamybos apimtys per artimiausius metus pakils iki 60 milijonų litrų per metus ir tai yra beveik 2 kartus daugiau, nei 1900 metais gamino 30 Airijos distilerijų. Seni geri airiško viskio laikai sugrįžta…

Viskio pramonės sudėtingumas slypi tame, kad planavimas turi vykti 15-20 metų į priekį. Juk iš miežių gautas spiritas, prieš tapdamas airišku viskiu, turi mažiausia 3 metus bręsti statinėje. O ką jau kalbėti apie 12 ar 15 metų viskius.

                                                                     Tylos! Čia bręsta viskis!

Įspūdingą dieną tarp tuščių ir pilnų viskio statinių vainikavo naujų produktų degustacija. Tai du “Single Pot Still Irish Whiskey“ atstovai. Powers John’s Lane Release –  12 metų viskis. Gamintojai stengėsi atkurti jau nebeegzistuojančioje Powers distilerijoje gaminto gėtimo savybes. Jo aromatas lengvai alsuoja medžio anglimi ir šokoladu, o skonis turtingas vanile ir medumi atkeliavusiais iš burbono statinių, kuriose šis viskis buvo brandinamas. 

                                                                      Powers John’s Lane Release

Antrojo naujoko etiketę puošia daugiau nei 40 metų distilerijoje dirbančio Barry Crockett atvaizdas. Pilnas viskio pavadinimas - Midleton Barry Crockett Legacy. Šis žmogus atsakingas už dešimtmečiais puoselėtų Old Midleton distilerijos viskių skonių kūrimą. Išleistas 2500 butelių tiražu, šio viskio aromatas turtingas citrusinėmis ir net pipirinėmis natomis, o skonis ypatingai gerai subalansuotas. Abu labai rekomenduotini!


    Midleton Barry Crockett Legacy

Ir tai nebuvo pabaiga…!

Galutinis nokautas laukė statinėmis užgrūstame sandėlyje. Susirinkusių garbei buvo atidarytos trys skirtingos statinės. Pirmoji, asmeniškai man didžiausią įspūdį palikusi,  1994 metais viskiu užpildyta Madeira statinė. Alsuojantis medžiu ir net brendžiu šio viskio skonis buvo puikus, ypač turint omenyje, kad tai buvo statinės stiprumo (cask strenght) viskis. Toliau sekęs 1992 metais į naujo ąžuolo statinę supiltas whiskey pasižymėjo vanile ir kitais burbonui būdingais aromatais. Paskutinė - 1995 metais brandinimo sandėlį papildžiusi “sherry butt“ statinė. Šiuo terminu vadinamos šerio statinės, kurių talpa yra 475-480 litrų. Šį viskį galėčiau pavadinti metų keistuolio vardu – šerio ir cukrašvendrių skonis supintas su sieros ir purvo poskoniais ir kvapais. Taip taip... aš nejuokauju! 

     Viskininko rojus ir amžinoji šviesa

Viskio pasaulis didelis ir pilnas netikėtumų, kurių airiško viskio gamintojai per artimiausius metus tikrai pateiks ne vieną.

Šarūnas

2011 m. kovo 29 d., antradienis

BRITIŠKASIS "WHISKY MAGAZINE" RAŠO APIE KAUNO VISKIO BARĄ "W 1640"

Su didžiule šypsena pranešame, jog vienintelis ir nepakartojamas viskio pasaulio leidinys "Whisky Magazine" pristato viskio barą "W 1640" Kaune, kaip puikią vietą viskiui ragauti Baltijos regione. Dėkojame už komplimentus ir tikimės, jog tai tik puiki pradžia!


2011 m. vasario 16 d., trečiadienis

KUR KREIPTIS VISKIO BERLYNE?

Ragautuvės Madonna bare
Po kelių apsilankymų Vokietijos sostinėje - dalinamės įspūdžiais apie smagias miesto vieteles, kurios gali pasiūlyti gerokai daugiau nei vieną kitą rūšį viskio.

Avialinijos, vienų nekenčiamos dėl siaurų tarpų tarp sėdynių, kitų mylimos už galimybę keliauti aplink Europą už kelis grašius, degustatorių kolektyvą iš Kauno į Berlyną ir atgal suvežiojo už tiek, kad ir pusė bako benzino neišeitų. Gal tikrai atėjo tas laikas, kai visiškai laisvai gali nuskristi išgerti į mėgiamą barą kažkur Europoje, turėdamas vos kelis šimtus litų kišenėje?

Berlynas – miestas, kurio sunku nepamilti. Išgyvenęs vieną dramatiškiausių miestų padalinimo istorijų, jis per paskutinius kelis dešimtmečius tapo modernia, tačiau tikrai ne pačia brangiausia Europos sostine. Miestas labai turtingas kultūriniu ir kulinariniu gyvenimu. Žinoma, mus labiausiai domina Berlyno viskio barai!


VOX BAR

Ragautuves pradedame aukšta nata – viešbučio Grand Hyatt baras Vox. Keletas tuštokų kvartalų nuo tramvajaus sustojimo ir mes jau čia. Tik įėjus mus pasitinka krūva aptarnaujančio personalo. Paltus tiesiog nurengia, palydi iki baro. Prieš mus tuoj pat išnyra barmenas baltais marškiniais, juoda liemene ir juoda varlyte. Pakvimpa klasika.

Barmenui pilstant Škotijos kalnuose tekančio upelio vandenį (būtent tokį siūlo prie viskio), studijuojame 240 viskio rūšių siūlantį meniu. Stipru! Tampa aišku, kad ragauti vertų gėrimų labai daug. Prašome pilstyti po 20ml ir pradedame degustaciją.

Galbūt rami ir prabangi aplinka, o gal gyvai atliekama džiazo muzika pasufleruoja vakarą pradėti airiška tema. Kilbeggan ir Redbreast 12 YO - dabar jau ir mūsų viskio baro W 1640 meniu puošiantys viskiai. Killbeggan distilerijos istorijos pradžia datuojama 1757 metais, o tai suteikia jai seniausios pasaulio distilerijos karūną. Old Midleton distilerijoje (ten pat kur ir Jameson) distiliuojamas Redbreast 12 YO keri savo švelniu karameliniu skoniu, bet mes keliaujame toliau...

Kol kostiumuoti vyriškiai aptarinėja sėkmingus verslo sandėrius ir flirtuoja su elitinėmis prostitutėmis, mes - ragaujame. Glenmorangie Quinta Ruban su nepakartojamu vynuogių saldumu, sūrokas ir lengvai dūminis Caol Ila 12 YO, vaisinio aštrumo turinti Scapa 14 YO. Galų gale išrenkame vakaro “lūzerį“, kuriuo tampa Aberlour 10 YO.

Bras Vox – tikrai puiki ir rami vieta. Didžiulis viskio pasirinkimas, džiazuojantis “kliapas“ ir  puikus aptarnavimas paverčia šį barą idealiu kampeliu viskio ragautuvėms. Lokacija mieste ir viskio kainos – silpnoji pusė. Viešbutis Grand Hyatt įsikūręs šalia Potsdamo aikštės esančiame ofisų kvartale, kuris vakarais visiškai ištuštėja. Mūsų ragautų viskių kaina svyravo nuo 10 iki 16 eurų už 40ml taurę, kas gerokai viršija vidutines viskio kainas Berlyne.

MADONNA BAR

Antrasis viskio baro W 1640 keliautojų maršruto taškas - visiškas baro Vox antipodas. Iš nauja architektūra blizgančios Potsdamo aikštės keliamės į šiek tiek purviną, bet savitą žavesį turintį Kreuzberg kvartalą. Baras Madonna kiekvieną atvykusį pasitinka per kelis dešimtmečius nutrintais stalais, žvakių šviesa, prie baro rūkančiais (Vokietijoje baruose nerūkoma kaip ir Lietuvoje) nuolatiniais klientais ir daugiau nei 100 pozicijų turinčiu viskių meniu.

Plepėdami su barmenu ir lygindami JAV geriausiai parduodamą, bet Lietuvoje su žiburiu ieškomą Wild Turkey 101 ir statinės stiprumo Glenfarclas išsiaiškiname, kad baro savininkai už kelių dešimčių metrų turi ir viskio, bei kitų stiprių gėrimų, ir cigarų parduotuvę. Jau žinome, kad rytoj mūsų keliai vėl ves į Kreuzberg!

Ne dažnai baruose sutinkamas Yamazaki Sherry Cask - tampa vakaro vinimi. Vienasalyklis viskis, kuris gaunamas iš 12-15 metų brandintų viskių, distiliuotų pirmojoje Japonijos distilerijoje – Yamazaki. Brandintas ispaniško ąžuolo statinėse viskis perpilamas į Oloroso Šerio statines, kuriose bręsta paskutinius 3 metus. Rezultatas tikrai įspūdingas!

Madonna baro viskių lentyna
Madonna Bar dedame riebų pliusą ir rekomenduojame šį barą mėgstantiems ne ištaigingus ir turistų lankomus barus, o jaukius ir aptrintus “lokalus“. Ramia širdimi keliaujame miegoti, juk rytoj laukia antroji barų turo diena!

SCOTCH & SOFA

Besišnekučiuodami ir patarinėdami praėjusio vakaro įspūdžius patenkame į Berlyno rajoną pavadintą Prenzlauer Berg. Čia esanti Schonhauzer Allee tiesiog perpildyta įvairių pasaulio virtuvių restoranėliais, vegetariškomis kavinukėmis ir jaukiais bariukais. Pirmasis šio vakaro taškas -  Scotch & Sofa. Pavadinimas nemeluoja, įsitaisome ant patogių sofų ir kimbame į meniu. Kainos čia nesikandžioja, tačiau viskių sąrašas gana trumpas. Negana to, net trijų iš užakytų viskių baras jau nebeturi. Rašome jiems teigiamą pažymi už  60’s – 70’s interjerą, neigiamą - už pasiūlytus viskius ir keliaujame toliau.

Scotch & Sofa baras

SAPHIRE BAR

Saphire Bar mus pasitinka užrakintomis durimis. Keista. Nespėjome net pagalvoti baras dirba ar ne, kai prie mūsų prisiartino keletas merginų, kurios spustelį mygtuką duryse. O taip! Tai tikrai skambutis. Duris atidaro barmenas. Nužvelgęs mus nuo galvos iki kojų, paslaugiai palydi prie stalo ir atneša meniu.

Įspūdingas kokteilių ir gėrimų sąrašas suteikia teisę meniu vadinti knyga. Kaip kitaip, jei norint prisikasti iki viskių reikia perversti net 23 puslapius, kuriuose vien degtinės užtinkame 17 rūšių.

Viskio sąrašas, išsidėstęs per daugiau nei 10 puslapių, žiba perliukais.  Nebežinome ko griebtis ir iš daugiau nei 100 viskio rūšių, geram startui išsirenkame amerikietišką burboną Buffalo Trace ir vokišką Slyrs. Pirmasis, lengvu rudojo cukraus skoniu pasižymintis burbonas įkainuotas 7,50 Euro, o štai už kvietinio alaus sostinėje Bavarijoje distiliuotą Slyrs porciją paklojame net 12,50 Euro.

Kol kas tik 3 metus statinėje gyvenęs Slyrs negali prilygti mūsų sekančiam vakaro kompanionui,  vaisiais dvelkiančiam Škotijos Speyside regiono atstovui - Aberlfeldy 12 YO. Jauna vokiška distilerija dar tik ruošia savo pirmąjį “dvyliktuką“, kurio laukti tikrai verta. 

Kol dar pakeliame galvą apsidairome tam, kad įvertintume “safyrišką” baro interjerą. Balti “lounge“ nuotaika ir atmosfera dvelkiantys foteliai ir sofos, ilgas, medine skandinaviška estetika viliojantis baras. O ką jau kalbėti apie įspūdingą meniu... Ar mes čia dar grįšime? Tikrai taip!

NEWTONE BAR

Sekančio “taško” - Newtone Bar - pavadinimas šlovina ne visuotinę trauką aprašiusį Isaak Newtone (nors viskio baras ir trauka prie žemės glaudžiai susiję), bet legendinį mados fotografą Helmut Newtone.

Glenfiddich Private Vintage kolekcijos viskiai, vintage šampanas bei  baro lokacija, ofisų ir ambasadų rajone, nusako ko galima tikėtis. Nesistebėkite čia išvydę daug solidžių dėdžių. Vieni iš jų derina viskį su cigarais antrajame baro aukšte įsikūrusiame cigarų kambaryje, kiti - su kokakola :) Žinoma, tai šių asmenų, o ne baro problema. Baro, kuris pagal įvairius vertinimus patenka į geriausių pasaulio barų topus. Baro, kurio mes iki galo nespėjome įvertinti. Tik tam, kad į jį dar sugrįžtume.

Šarūnas

2011 m. sausio 20 d., ketvirtadienis

VISKIS PRIE KANALO

Danielis ir aš ragaujam bei šypsomės :)

Myliu Amsterdamą žiemą. Tai penktasis sausis iš eilės kai lankau šį uostamiestį. Tai mylimiausias mano miestas Europoje. Jo dvasia man primena San Franciską, smagiausią miestą pasaulyje, kokiame teko gyventi. Daugybė dviračių, laisvės kvapas, kanalai ir miestietišką dvasią atspindinti architektūra.

Kai sužinojau, jog bičiulis įsigijo būstą pačiame Amsterdamo centre – tik sulaukęs remonto pabaigos išvykau jį aplankyti. Kelionė buvo kitoniška nei paprastai, nes vietoj viešbučio įsikūriau jaukiame bute, vietoj taksi važiavau dviračiu, vietoj raudonųjų žibintų kvartalo bei turistų numindytų barų rinkausi olandų mėgiamas užkampės knaipes, bei viskio barą, kurio negalėjau neaplankyti.

Whisky Café L&B – daugiau nei 35 metus uostamiestyje veikiantis viskio baras, pelnęs ne vieną tarptautinį apdovanojimą. Kiek tiksliai rūšių viskio jie turi – sunku pasakyti. Įvairūs šaltiniai nurodo skirtingai, bet faktas, jog skirtingų viskio rūšių čia daugiau nei 800! O tai reiškia, jog baro savininkas labai turtingas ir absoliučiai pamišęs dėl viskio žmogus! :)

Whisky Café L&B komoda
Įsivaizduokite, kiek pinigų įšaldyta sandėlyje norint pasiūlyti tokį asortimentą… Faktas, jog tai ne verslas, o gyvenimo būdas. Turi buti smarkiai pamišęs, jog galėtum taip elgtis. Galiu drąsiai teigti, jog W 1640 siūlomas asortimentas tikrai nėra gėdingas pasauliniu mąstu (daugiau nei 150 viskio rūšių, bei nuolatiniai papildymai), tačiau Whisky Café L&B tikrai pribloškia savo pasiūla! Tiesa sakant, atėjęs į bara daugiau nei 10 minučių nesugebėjau išsirinkti pirmojo vakaro gėrimo.

Startuoju su taure Ardbeg Uigeadail. Viskio ekspertas Jim Murray savo kasmetinėje “The Whisky Bibble 2010” nepagailėjo šiam gėrimui 97.5 balo, taip suteikdamas gėrimui metų viskio titulą. Ardbeg Uigeadail - saldus, stipriai dūminis ir ilgai išliekančio poskonio šedevras. 

Vakaras pradėtas užtikrintai! Ardbeg Uigeadail “užskaito” ir mano bičiulis Daniel. Net jo žmona, kuri raukydamasi it citriną valgytų, sako, jog skonis tikrai labai kompleksiškas ir malonus.

Startavęs su statinės stiprumo Ardbeg Uigeadail (54,2 %) pozicijas užleidžiu lengvajai artilerijai. Barmenas stiklus pildo Lietuvoje retai aptinkamu Balvenie 14 YO Golded Cask (47,5%). Šis Škotijos Speyside regiono distilerijos lengvuolis itin pavojingas! Pamenu vieną šaltą vakarą su kolega ištuštinome butelaitį tauriojo net nespėję įpusėti vakaro. Jei ieškote viskio smagiems pašnekesiams – Balvenie 14 YO Golded Cask tinka idealiai! 

Lenta-meniu
Citrusinių vaisių gaivumu bei miežių ir medaus saldumu dvelkiantis viskis – tipinis Balvenie charakteris. 14 metų brandintas jaunuolis, pastaruoju metu laiką leido ten, kur seniau gyveno piratai :) Tiksliau? Viskis buvo brandintas dviem etapais - klasikinėje ąžuolo statinėje, o vėliau perpiltas į statinę kurioje brendo Karibų regiono romas.

 “Labas, aš turiu cukrašvendrių smagumo!”, - man sako viskis. Tuo metu barmenas man rodo itin retą 1967 metų Balvenie egzempliorių, kurio turinio šlakelis vertas 250 EU. Įspūdinga! Kalbu apie kainą :)

Dar kartą pakeliu akis į bent 15 metrų ilgio ir bent 4 metrų auksčio lentą-meniu. Akys sustoja ties Balblair. Škotijos Highland regiono distilerija nekartą mane pakerėjo Balblair 1990 Vintage (galite paragauti viskio bare W 1640) ar Balblair 1997 Vintage skoniais. Renkuosi tai – ko niekada neteko matyti prekyboje! Balblair 17 YO.

Šai ir jis! Pirmasis vakaro “private bottling”  skanėstas. Kompanija A.D. Rattray nuo 1868 metų perka viskio statines iš įvairių škotijos viskio gamintojų ir patys pilsto į butelius. Tai vadinama “individualiu / nepriklausomu pilstymu” arba “private / independent bottling”. Tokių pilstytojų viskis dažniausiai būna 100% natūralus – iš vienos statinės, neskiestas vandeniu, t.y. statinės stiprumo ir nefiltruotas šaltu filtru (ką daugelis gamintojų daro norėdami išgauti patrauklią viskio spalvą ir taip atsisakydami unikalaus viskio skonio). Tai pats tikriausias viskis kokį galite įsivaizduoti, beje, skirtas tikrai ne plačiajai auditorijai.

Balblair 17 YO
17 metų brandintas privataus pilstymo gėrimas gana stiprokas – 62,5%! Šliūkšteliu į taurę mažumėlę vandens ir ragauju džiovintais vaisiais bei riešutais dvelkiantį gėrimą. Rafinuota, bet ne mano skoniui.

Derėtų paminėti, jog mano bičiulis amsterdamietis yra tikrų tikriausias amerikietis. Net likimo nublokštas į Europą, jis negali atsilaikyti burbonui. Tad dar nespėjus pabaigti Balblair taurės, jis man po nosim bruka vanile ir ąžuolo aitrumu dvelkiantį gėrimą.

Prisipažinsiu, I.W. Harper vardą girdėjau pirmą kartą. Sunku įsivaizduoti iš kur baras Olandijoje gavo I.W. Harper 15 YO Gold Medal butelį. Nepaisant to, jog kompanija gaminanti šį puikų burboną priklauso didžiausiam pasaulyje alkoholio koncernui Diageo, produktas nebeparduodamas JAV ir Europos rinkose dėl didžiulio pasisekimo Japonijoje bei kitose Azijos šalyse. 

Sakau drąsiai – tai gardžiausias burbonas kokį teko ragauti! Klasikinis kukurūzų saldumo ir vanilės kvapas. Labai kompleksiškas ir subtilus skonis. Švelniomis ąžuolo natomis pasižymintis poskonis. Tauru! Gaila, tačiau kol kas neradau jokio būdo įsigyti šio gėrimo Lietuvoje ar "online". Gal kas galite patarti?

Paplepėję apie Japoniją, kurioje ilgą laiką gyveno mano bičiulis, viskio gėrimo tradicijas Azijoje bei XO konjakus, padėkojome barmenui ir patraukėme namų link. Juk kitą dieną laukė pasivažinėjimas dviračiu bei puiki Foam fotogalerija.

Lauris