Artėja žiema, tad pakalbėkim apie šiaurę – Scapa ir Higland Park distilerijas

Abi distilerijos įsikūrusios vienoje iš septyniasdešimties Orkney salyno salų ir yra vadinamos šiauriausiomis Škotijos distilerijomis. Šis salynas buvo apgyvendintas dar prieš 5500 metų. Čia randamos iškasenos iš neolito laikų, čia vis dar stovi seniausias Šiaurės Europoje akmeninis namas – Knap of Howar – kuris buvo apgyvendintas 3500 – 3100 pr.kr. Šis objektas, kaip ir 3000 pr.kr. datuojamas kaimelis yra įtraukti į UNESCO paveldo sąrašus.

                                                      

Salynas esantis Škotijos šiaurinėje dalyje dviejų pasaulinių karų metu taip pat vaidino svarbų vaidmenį. Čia buvo šiaurinė britų laivyno bazė. Antro pasaulinio karo metu vokiečių povandeninis laivas įplaukęs į įlanką nuskandino britų "HMS Royal Oak" laivą. Tai buvo didžiulis ir britams itin svarbus karinis laivas, daug nuveikęs pirmo pasaulinio karo metu. Šio įvykio metu iš 1234 karių net 833 žuvo.

Lyginant su kitais Škotijos regionais šis salynas yra išskirtinis, nes ilgą laiką buvo valdomas vikingų. Tik 1471 metais salynas perėjo Škotijos jurisdikcijon.

Highland Park distilerijos atsiradimas XVIII amžiaus pabaigoje yra siejamas su Magnus Eunson asmenybe. Žmogumi, kuris dienos metu dirbo zakristijonu, o naktimis užsiėmė kontrabanda. Yra išlikę rašytinių šaltinių apie šį žmogų, kuris pasak jų buvo dar ir mėsininkas, bei turėjo ypatingą humoro jausmą padėjusį jam ne kartą išsaugoti gyvybę ir savo piniginę susidūrus su plėšikais, ar mokesčių rinkėjais.

Alfredo Barnardo knygoje "Whisky Distilleries of the United Kingdom" yra aprašomas vienas iš Magnuso "pokštų". Kontrabandinį viskį jis slėpdavo bažnyčioje. Magnusą pasiekė žinios, kad mokesčių inspektoriai tikrins bažnyčią, tad statines su viskiu išgabeno į savo namus. Čia jas sustatė vidury kambario vieną prie kitos ir apklojo baltu audeklu. Ant šios pakylos buvo padėtas karstas ir kuomet mokesčių inspektoriai po bažnyčios patikrinimo pasirodė jo namuose, Magnus su savo kolegomis sustojo prie karsto su maldaknygėmis rankose. Kuomet durys atsidarė ir mokesčių inspektoriai įžengė į patalpą, Magnus žvilgsniu parodė į karstą, o vienas iš kolegų su maldaknyge rankose sušnabždėjo: raupai. Žinoma to užteko, kad mokesčių inspektoriai pasišalintų per akimirksnį.

Oficialiai distilerija įkurta 1798 metais Deivido Robertsono. Kaip manoma toje vietoje prieš tai buvo Magnus Eunsono kotedžas. Pagal kitus šaltinius įkūrimo data įvardinama, metai kuomet suteikta licencija - 1826.

Kitas įdomus faktas, kad distilerijai užsidarius antrojo pasaulinio karo metu, fermentacijos statinės (washbacks) buvo naudojami kaip gigantiškos vonios Orkney saloj apsistojusių kareivių reikmėms. Tuo metu saloje buvo apsistoję 60 000 kareivių. Tuo metu distileriją aplankė ir Winston Chruchill. Kuomet jam buvo pasiūlyta arbatos, jis atsakė, kad žymiai mieliau išgertų stiklą Highland Park viskio. Distilerija po karo vėl pradėjo veikti 1945 metais.  

1970 metais Highland Distillers kompaniją įsigijo Matthew Gloag & Sons, kurie gamino maišytą Famous Grouse viskį. Tais laikais pati distilerija dar nebuvo išleidusi savo vardo salyklinio viskio. Rinkoje tuo metu buvo tik nepriklausomų pilstytojų Highland Park 8 YO. Highland Park 12 YO rinkoje pasirodė 1979 metais.

Didelę įtaką puikiai viskio kokybei turi Orkney salos oras. Tiek žiemos, tiek vasaros metu, oro temperatūra svyruoja tik keliais laipsniais. Golfo srovė garantuoja ne tik žiemas, kurių metu nebūna šalnų, pastovią temperatūrą (6-15 laipsnių), bet ir didelę drėgmę. O tai yra idealios sąlygos viskio brandinimui. Distilerija naudoja šerio statines, bei iki šiol dalį salyklo gamina tradiciniu būdu – ant grindų (floor malting). Metiniai distilerijos pajėgumai yra 2 500 000 litrų gryno spirito.

Tik keliais šimtai metrų toliau į pietus nutolusi - Scapa distilerija. Ją 1885 metais įkurė Macfarlane ir Townsend. Tai nedidelė tik milijoną litrų per metus pagaminanti gamyklėlė, kurioje dirba tik trys žmonės. Kaip ir daugelio distilerijų taip ir Scapa daromas viskis yra naudojamas maišytų viskių gamybai. Jei konkrečiau tai Ballantines. Distilerija priklauso Pernord Ricard koncernui.

1994 metais viskio gamyba čia buvo sustojusi visam dešimtmečiui. Sklando pletkai, kad šiuo laikotarpiu darbuotojai iš gretimos Highland Park distilerijos atvykdavo į Scapa ir išvarydavo nedidelį kiekį viskio. Distilerija atsinaujinusi duris atvėrė 2004 metais po 2.1 mln svarų investicijos.

Scapa viskis pasižymi medaus poskoniais ir yra mažiau dūminis nei Highland Park, ar kiti Islands regiono viskiai. Tai pasiekiama vandenį į distileriją transportuojant vamzdynais. Taip jis nesusiliečia su durpingu dirvožemiu ir neįgyja durpinio kvapo. Taip pat salyklas nėra džiovinamas durpėmis. Brandinimui naudojamos burbono statinės. 

 Šarūnas

Kaip mes ragavome 70 metų Glenlivet, arba Whisky Show 2011

Whisky Show – vienas svarbiausių renginių viskio pasaulyje. Paroda vykstanti Londone kasmet sutraukia būrius viskio mėgėjų, bei gamintojų. Tai puiki vieta ir proga paragauti retų, senų ir ... labai retų, bei labai senų viskių. Dalinamės įspūdžiais,  pasakojame ką matėme, patyrėme ir ragavome.

Parodos dalyviai šiais metais - kaip beje ir kasmet - visiems puikiai pažįstami viskio gamintojai ir tiekėjai iš viso pasaulio. Žinoma pirmuoju smuiku griežė Škotijos atstovai. Nevarginsim Jūsų sąrašais ir statistine informacija, kurią galite rasti parodos interneto svetainėje - www.whisky-show.com

                                                Dalyvių netrūko

Šių metų viskio baro „W 1640“ komandos išvykos desertas buvo nepriklausomo viskio pilstytojo (angl. bottler) „The Gordon & Macphail“ surengta degustacija pavadinimu „The Gordon & Macphail Timeline“.  Šiai degustacijai negaliojo parodos bilietas (95 svarai) ir reikėjo įsigyti atskirus (50 svarų). Kelios dešimtys bilietų buvo išgraibstytos per itin trumpą laiką. Ką gi kokio nuostabaus ragavome ir kokia šios kompanijos veikla?

„The Gordon & Macphail“ - šeimos valdoma įmonė, verslą pradėjusi 1895 metais. Per daugiau nei 100 metų kompanija tapo vienu svarbiausių nepriklausomų viskio srities specialistų. Jie vykdo didmeninę, bei mažmeninę prekybą; viskio pirkimus statinėmis iš įvairių distilerijų, jo išpilstymus ir pardavimą buteliais, arba tai kas angliškai vadinama - bottler; bei vadovauja Benromach distilerijai, kurią įsigijo 1993 metais. Šiuo metu kompaniją valdo trečia ir ketvirta šeimos karta.

2010 metais „The Gordon & Macphail“ pristatė itin senų viskių seriją „Generation“. Pirmasis buvo Mortlach 70 metų viskis, o šiais metais rinką pasiekė ir Glenlivet 70 YO. Mortlach butelio kaina pasaulio parduotuvėse svyruoja apie 60 000 litų, antrasis perkopia 50 000 litų ribą.

Būtent septyniasdešimties metų senukas Glenlivet tapo mūsų aplankytos degustacijos karūna. Kiti šiose dangiškose ragautuvėse dalyvavę viskiai ne ką mažiau įspūdingi: Benromach 30 years old, Glen Albyn 1975,  Strathisla 1963,  Glen Grant 1953.

                                   The Gordon & Macphail Timeline degustacija

Kaip matote visi viskiai labai solidūs ir ilgus metus pratūnoję statinėse. Tad nenuostabu, kad tiek kvape tiek skonyje netrūko razinų ir kitų iš šerinių statinių atkeliavusių kvapų. Benromach 30 YO skonis alsavo marzipanais, o pabaigoje išryškėjo gan stiprus aštrumas, kuris netgi gali pasirodyti per aštrus.

Antrasis viskis tai 1980 metais savo gyvavimą užbaigusios distilerijos – Glen Albin – palikuonis. Šis viskis taip pat brandintas pakartotinai naudojamose (refill) šerio statinėse. Prie kvapo pasižymėjau kivi vaisius, o skonyje užkliuvo lengvi cinamono ir lazdyno riešutų atšvaitai.

Kuo toliau tuo darėsi įdomiau. Strathisla 1963. Išpilstytas šiemet, tad baisu ir skaičiuoti kiek čia tų metų. Įspūdingas skaičius gaunas, ar ne? 43 % stiprumo su tų pačių razinų ir lengva obuolio rūgštele kvape. Labai kreminis ir puikus kavos poskonis.

Kas ten dar liko? Ogi Glen Grant 1953. Beje Glen Grant viskį pamėgo ir viskio bare „W 1640“, o aš jį spėjau įvardinti kaip geriausios kainos ir kokybės čempioną mūsų meniu. Tad buvo labai įdomu paskanauti šio auksinių vestuvių amžiaus herojus.

Brandintas pirmo užpylimo (first fill) ir pakartotinai (refill) naudojamose šerio statinėse. Kvapas, be visų būdingų šeriniams viskiams aromatų, alsavo ir odos, bei lengvu mėtų dvelktelėjimu. Skonis, kaip ir priklauso itin brandžiam viskiui, pilnas tretinių, arba tik per itin ilgus brendimo metus atsirandančių poskonių: odos, medinės dėžės...

                                                       Glenlivet 70!

Na ir štai pagaliau, jo didenybė – Glenlivet 70. Taurelėje esančių 20 ml. kaina mažiausia apie pusantro tūkstančio litų. Tad: gerti, ar negerti? :)

Supiltas į šerio statines 1940 metų vasario 3 dieną šis viskis į butelius buvo išpilstytas statinės stiprumo. Bet stiprumo liko tik 45,9%. Banalu būtų pasakyti, kad tokio viskio skonio iki šiol neteko ragaut.

Tai itin gerai prinokusiais egzotiniais vaisiais, senu ąžuolu, ar net vašku alsuojantis gėrimas. Tiek skonyje tiek kvape gausu aromatų ir kvapų kuriuos galima užuosti ir pajusti sename mediniais baldais apstatytame kambaryje. Šie skoniai yra ypatingai taurūs ir ilgai išliekantys, tarpusavyje puikiai balansuojantys ir sukuriantys tvarią visumą. Likome priblokšti visomis prasmėmis ir po degustacijos įžengę į parodą juokavome: ką gi ragauti toliau, jei ką tik skanavai Glenlivet 70?

Tačiau ragauti tikrai buvo ką. Kiekvienas iš parodos dalyvių gavo po du žetonus už kuriuos buvo galima išbandyti vieną iš itin solidžių ir senų viskių. Dar vienas įspūdingas sąrašas, kurį analizuodami galite pavarvinti seilę, o mums tai buvo galvą laužančios dvejonės ką gi pasirinkti.

Pirmoji mano korta krito ant Glenglassaugh 1968 Legacy. Tačiau ne dėl šio viskio kainos, kurio butelis kainuoja apie 1700 litų, bet dėl šios distilerijos sąsajų su Lietuva. Taip taip, jums nepasirgirdo.

                                                 Glenglassaugh 1968 Legacy

Nors oficialiai skelbiama, kad 2008 metais šią distilerija įsigijo olandiško kapitalo investicinė grupė, tačiau žinoma, kad Scaent Group vadovauja Jonas Garbaravičius. Čia galite rasti nuorodą į jų oficialų pranešimą apie į Lietuvą atvežamo Glenglassaugh viskio laimėjimus.

Glenglassaugh 1968 Legacy pakartotinai užpiltose (refill) šerio statinėse brandintas meduolis. Jei manęs atmintis neapgauna šio gėrimo į pasaulį buvo paleista tik 400 butelių.

Tuo metu kolega Laurynas jau siuntė erzinančią SMS apie tai, kad jo naujas favoritas yra Bunnahabhain 1980. Nepamiršta pridurti, kad šio butelio jis norėtų artėjančio gimtadienio proga, juk viskis buvo supiltas į statinę būtent tais metais kaip jis gimė.

Į bilieto kainą buvo įtraukta ne tik vakarienė, bet viskio, bei užkandžių derinimas. Vakarienė, mano manymu, lyginant su praeitų metų parodoje patiekta buvo šiek tiek prastesnė. Pasigedau išraiškingesnio viskio skonio maiste ir tiesa pasakius iš vis nesupratau, ar mano ragautame jūros gėrybių casserole jo buvo. Nei nurodymo, nei paaiškinimo – ne to tikėjausi plonindamas savo piniginę ir pirkdamas bilietą į parodą.

O štai balto kremo pyragaitis prieš patiekiant buvo apipurkštas Ardbeg 10 viskiu. Įdomus sprendimas ir malonus, bei lengvas aromatas, kuriame dėl itin nedidelio viskio kiekio nesijautė per daug dūmiškumo – būtent tiek kiek ir reikia.

                                            Cragganmore 12 YO ir Linkolšyro sūris

Kiek įdomesni buvo pateikti viskio ir maisto derinimo rinkinukai. Čia „spysaidinis“ Cragganmore dvyliktukas puikiai derėjo su kietuoju Linkolšyro sūriu, o airiško Tyrconnell vaisišką lengvumą puikiai papildė šviežio mango gabalėlis. Mano vakaro favoritu tapo gan netipiškas ir indiškas derinys. Indišką Amrut viskį buvo siūloma ragauti su jogurtu, bei datulių ir tamarindų džemu (chutney). Saldžiai aštru, gardu, stipru!

Dūminių viskių derinimą nutariau atidėti vėlesniam laikui, arba „jeigu spėsiu“ ir leidausi toliau. Vis tik mano sekančio svajonių gurkšnelio paieškas sustabdė „durpingos“ Ardbeg merginos su dar vienu neatremiamu pasiūlymu. Tai Ardbeg 10 YO šotas, kurį užkandi medumi ir durpėmis. Dar viena egzotika?

                                                   Durpingos Ardbeg merginos

Tik pažiūrėkit į nuotrauką – viskas atrodo kuo puikiausiai. Tačiau mano galvoje dūzgė mintis: na kas gi geria viskį šotais tokios rimtos parodos metu. Bet atsisakyti žinoma yra neįmanoma:) Makteliu šlakelį ir gaunu pagaliuką, kurį pavoliojus meduje reikia dar ir trupintose durpėse apvolioti, o šį gautą „ledinuką“ suvalgyti. Kolegos kiek vėliau postringavo, kad jų manymu durpės gerokai „atskiestos“ tamsaus šokolado trupiniais.

Toks viskio gėrimas puiki atrakcija, tačiau kam gi gerti dūminį viskį, jei vėliau kuo skubiau malšini jo skonį saldžiu medumi? Čia aš prisiminiau prieš kelis metus užgimusią Hennessy „Art of Mixing“ kampaniją. Jos esmė naujų ir jaunesnių klientų viliojimas. Galbūt to paties sieks ir Ardbeg. Šią mano konspiracinę teoriją sustiprina tai, kad abu prekiniai ženklai priklauso prabangos prekių LVMH (Louis Vuitton Moet Hennessy ) grupei. Ar tai tiesa, manau įsitikinsime labai greitai.

Grįžkime į parodą... vis tik kokie buvo didžiausi asmeniniai atradimai? Jau antrus metus iš eilės galiu paminėti Glenfiddich. Šį kartą tai „devynioliktukas“, kurį distilerija pristatė tik šiemet. Tai Madeiros vyno statinėse brandintas viskis, kvape alsuojantis figomis ir marmeladu. Skonis gi turtingas karameliniais vaisiais su lengvais cinamono, ar balto pipiro prieskoniais, bei ąžuolo natomis. Vienų giriami už salyklinio viskio revoliuciją pasaulyje, kitų gi peikiami už pernelyg masinę produkciją, šio viskio gamintojai dar kartą įrodė „kas yra kas“.

                                                      Glenfiddich 19 YO

Kitas asmeninis atradimas tai šiauriausios „žemyninėje“ Škotijoje esančios distilerijos – Old Pulteney – viskis. Konkrečiau tai 21 metų egzempliorius.

Tai burbono ir šerio statinėse brandintas viskis, tačiau šiuo atveju naudojamos amerikietiško ąžuolo šerio statinės (dažniausia Fino šerio).  Puikaus kvapo, itin smarkiai alsuojančio obuoliais – tai buvo vienintelis viskis, kurį pasižymėjau telefono užrašų knygutėje. Žinoma prieš parodą buvau sau prisiekęs užsirašyti kiekvieno ragauto viskio kvapų ir skonių savybes. Tačiau būtų pernelyg skaudu tokioje parodoje gaišti laiką užsirašinėjimams, o ne viskio ragavimams:)

Dar didesnis siurprizas laukė išvydus, kad šis viskis naujai pasirodžiusioje „Whisky Bible 2012“ buvo išrinktas metų viskiu surinkusiu daugiausiai taškų. Manau pats laikas pradėt jį medžiot ir mūsų viskio baro lentynoms.

 Old Pulteney draugija

Parodos laikrodis deja visada išmuša pabaigą. Aš dar spėjau iškeisti paskutinį savo turimą žetoną į Isle of Skye 50 YO. Viskas turi pradžia ir pabaigą. Tiek paroda, tiek šis Isle of Skye viskis, kurio į pasaulį buvo paleista tik 400 butelių. Daugelis viskio parduotuvių šį senolį žymi kaip „out of order“, tad galbūt būtent tokio viskio daugiau niekada neteks ragauti.

Štai dėl ko verta aplankyti „Whisky Show“!

Šarūnas

Malt Whisky Yearbook 2012 apie viskio barą "W 1640"

Malt Whisky Yearbook - solidi viskiui skirta knyga pasirodanti kasmet. Knygynus jau pasiekė 2012 metų leidimas, kurį parsivežėme iš Londone vykusios parodos "Whisky Show".

Tikras siurprizas naujoms viskio rinkoms pasaulyje skirtas straipsnis, kuriame puikiai įvertintas ir mūsų, bei jūsų viskio baro "W 1640" meniu! Straipsnio ištrauką skaitykite žemiau.

Į sveikatą!

Pažintis su burbonu

Grįžtame po vasaros atostogų pailsėję, sustiprėję ir su naujomis istorijomis. Šį kartą kolegos, iš tikrasalus.lt, vardu Čiobiškis pasakojimas apie burbonus...

Žiūrint kokį filmą iš Vidurio Rytų Europos, negali nepastebėti, kad norėdamas pasigardžiuoti prabangiausiu amerikietišku gėrimu, herojus prašo “džim bimo”. Iš tikrųjų, Kentukyje pagamintas viskis – arba kaip toliau tiksliau vadinsime - burbonas -  yra tapęs vienas iš Amerikos  vidurio rytų simbolių kartu su  didžiuliais automobiliais, “bluegrass” muzika, tabaku ir žirgais. Tos klestinčios Amerikos simboliu. Galite įsivaizduoti, kad atsidūriame krašte, kur svyra daug geltonų kukūrūzų burbuolių...

Rudens proga “W 1640” surengė specialią teminę edukacinę burbonų degustaciją, kurią čia trumpai ir apžvelgsime. Ji įvyko labai laiku. Nes burbonai savo skoniu yra kažkas tarp vasaros saldumo ir to lengvo kartėlio, kurį jauti gerklėje, kai matai žemėn krentančius pirmus ąžuolų lapus... Labiau – link sugrįžusio saldumo.

Burbonas – kukūrūzų viskis iš žaliojo Kentukio

Distiliavimo Kentukio valstijoje istorija dažnai tapatinta su  Jacob Beam (arba Johannes Boehm), kuris vieną derlingą 1773 metų vasarą sumanė į jo malūną atvežamų kukurūzų perteklių distiliuoti. Bymai į Kentukio valstiją persikėlė iš Vokietijos, tad tikroji ugninio gėrimo paslaptis atkeliavo iš Senojo žemyno. Dar vienu „racionalizacijos“ kaltininku dažnai įvardijamas škotas James Crow. Bet kokiu atveju tai buvo labai praktiška – vietoj to kad saugoti kukurūzų derliaus perteklių, laikai iš jo pagamintą statinę viskio. Viskis tapo atsiskaitymo priemone.

Kita versija skelbia, kad viskį iš kukurūzų ar bent jau jo brandinimą statinėse išrado iš Virginijos kilęs misionierius Elijah Craig. Tiesa, liežuviai plaka, kad jis buvo pasirinktas blaivybės judėjimo šalininkams parodyti, kad viskį išrado ne koks nedorėlis, o „šventas žmogus“. Treti – kad gamybos taisykles pagal „sourmashing“ principą, tinkamas kietam Kentukio vandeniui, užbaigė tūlas Jacob Spears, kuris gyveno vietovėje, pavadintoje Paryžiumi (Paris). Jei Paryžius – tai ir Virginijos grafystė (vėliau tapusi Kentukio dalimi), labai europietiškai pavadinta prancūzų Burbonų dinastijos vardu. Va todėl ir burbonas. Tai tiek apie pavadinimo genezę..

O burbono apibrėžimas yra ir pateiktas griežtai, įstatymiškai. Juk 1964 Amerikos kongresas savo rezoliucijoje „užpatentavo“, kas yra tikras „burbonas“ ir surašė visą eilę taisyklių. Pirma, aišku, jis turi būti pagamintas JAV. Kaip jau minėjome, realiai – Kentukyje. Tiesa, kukurūzų salyklo viskis Amerikoje buvo gaminamas visur nuo Kalifornijos ir Teksaso iki Niujorko, bet šiandien realiai vieninteliu Kentukio konkurentu liko Tenesio valstija. Ten yra tokia painiava, kad to krašto viskis (pvz. „Jack Daniels“) pagal įstatymą galėtų irgi galėtų vadintis „bourbon“. Bet nenori, labiau nori vadintis „Tennessee whiskey“. Tad  toliau nesigilinsime. Tikras burbonas = Kentukis. Tiek.

Ąžuolo statinėje – keturis metus

Daug įdomiau ir svarbiau tai, kad tikras burbonas brandinamas tik naujose deginto ąžuolo statinėse, ir jos panaudojamos tik vieną  kartą. Pasakojama, kad tokią taisyklę priimti „padėjo“ Amerikos medkirčiai, norėdami parduoti daugiau statinių. Na, o seniau ir  dabar tos nuostabios statinės toliau iškeliauja į kitas šalis kitam viskiui brandinti, konkrečiai į tą pačią Airiją ar Škotiją. 

Trečia – ir labai svarbu -  jo sudėtyje yra ne mažiau kaip 51% iš kukurūzų gaunamo spirito. Vidutiniškai realybėje kukurūzų spiritas burbonuose sudaro apie 70 proc. Dar jis turi būti distiliuojamas ne stipresnis kaip 80% stiprumo (vadinamas „baltasis šuo“ arba white dog), o išpilstomas ne silpnesnis nei 40% alkoholio stiprumo. O į statinę brandinimui burbonas turi būti supilamas ne stipresnis nei 62,5 % stiprumo. Gamintojai paprastai stengiasi pabrėžti, kad tai jų distiliatas (low wine) buvo žemiausio pradinio stiprumo (lowest distillation proof), nes laikoma, kad toks viskis bus aromatingiausias, turės daugiausiai skoninių niuansų.

Yra dar viena taisyklė. Jei sakoma, kad meilė trunka tris metus, tai Straight (iš esmės panašu į „single malt“)  burbono subrendimas statinėje privalo trukti ne mažiau kaip du metus. Tačiau jei jau brandinimas užtruko ilgiau nei 4 metus, tai jau nebūtina ant butelio rašyti, kaip ilgai buvo brandinama. Taigi... bet gal užteks apie tą griežtą daugiau nei 45 metų senumo federalinį įstatymą - galima pereiti prie degustacijos, tai yra prie pačių burbonų.

Svajonėse po Kentukį

Jei gyvenate ar keliaujate po pačią Ameriką, tai jau gerą dešimtmetį galite prasukti tuo, kas vadinama “Kentukio Burbono keliu” arba  tiesiog “Bourbon Trail”.
Garbę priklausyti šiai turistinei trasai, kažkuo gal panašiai į paklaidžiojimą po Speyside slėnį Škotijoje, šiandien turi šešios distilerijos:  “Four Roses Distillery” (Lawrenceburg miestelyje),  “Heaven Hill” (senajame Bardstown), “Jim Beam”  Distillery (Clermont kaime), “Maker's Mark Distillery” (Loretto gyvenvietėje), “Wild Turkey” (vėlgi Lawrenceburge) ir “Woodford Reserve Distillery” (šalia Versailles) – taigi vėlgi „prancūziški“ vietovardžiai...  ir tiktais burbonas. Šiomis dienomis Bardstowne vyksta didžiausias pasaulyje burbono festivalių, ir ten dalyvauja 11 distilerijų.

Taigi o mes esame Kaune ir mūsų burbonų degustacijoje “W 1640” dalyvauja:

Makers Mark. Šis viskis ne tik vizualiai šviesiausias iš ketveriukės. Karamelės ir kavos aromato, „žemutinis“ kvapas. Skonis - palyginti lengvas, kaip gėlių išpakavimas ar į minėtą kavą pilama grietinėlė. Ir poskonis įsiplieskia pamažu. Tai burbonas, kurį labiausiai iš ragautų užsakyčiau per pasimatymą.

Four Roses. Net ant butelio surašyta legenda apie keturias rožes, kurios buvo gražios merginos sutikimo tekėti ženklas, verčia pajusti gėlių ir pūšyno aromatą. Paragavęs supranti, kas turėta omenyje, kai apie burbonus rašoma, kad vieną kartą naudojama statinė suteikia vanilės skonį. Bet neapsigaukite! Salsva “Fours Roses” ugnis užsidega lėtai, bet ji įsiplieskia!

Wild Turkey 8 Years Old. Iš gracingų damų pasaulio – prie senojo detektyvo stalo. Teigiama, kad laukinių kalakutų medžiotojų pamėgto burbono skonį formuoja naudojamas medus, bet netikėkite tuo – čia įvelta aiškiai daugiau paslapčių. Raudono gintaro spalva, daug aštresnis aromatas. Stipriausias šioje degustacijoje, ir ne tik. Čia jau tikrai jaučiame medį – na, tarsi rudenį keptum kaštonus – ir poskonyje ąžuolas tik intensyvėja. Visos legendos teisingos – tai vyriškas, darganotos dienos burbonas.

Pabaigoje paragavome „Heaven Hill“distlerijos pasididžiavimo Elijah Craig 12 Years Old. Jis ilgiausiai išlaikytas tarp šios degustacijos pavyzdžių... Palyginčiau jį su rudens sodu. Rodos, jau viską žinai apie prinokusių obuolių aromatą ar kokia saldi gali būti tiršta slyvų uogienė, bet... Ragaujant burbono skonis – prasidėjęs nuo pirmo saldainio ant pagaliuko lyžtelėjimo skonis, vėliau įsidega sparčia liepsna, tačiau... ugnis kažkur pranyksta, užbaiga vėl yra saldžiai kreminė. Va čia tai įdomybė!

Galvojant apie pažintį

Burbonų degustacija nustebino... ir tuo pačiu ne. Tai buvo akstinas paidomėti šia viskio šaka. O pasidomėjus paaiškėja, kad skirtingų daryklų pateikiamų legendų, aiškinimų ir visokių technologinių (pirmiausia brandinimo) įmantrybių čia ne mažiau, nei pavyzdžiui škotiško ar airiško viskio  pasaulyje. Čia tau ne „bimas ir viskas“.

Kitas dalykas, yra geras posakis, kad Amerika yra viena šalis su mažiausiai šešiais skirtingais veidais. Tai va šiuo atveju - netgi, atrodytų, banalių geltonų Kentukio kukūrūzų burbuolių banalus destiliatas... turi nemažai, oi nemažai skirtingų galutinių veidų. Belieka susipažint iš arčiau!

Mackmyra – Švedijos viskio mėgėjų sapnas virtęs realybe

Galbūt daugeliui Švedija nėra žinoma kaip viskio šalis. Tačiau 1999 metais užgimusi distilerija, pavadinimu Mackmyra, visiems laikams perrašė skandinaviško viskio istoriją.

Ji įsikūrusi netoli Stokholmo esančiame to paties pavadinimo miestelyje. Jei kalbėtume konkrečiau, švediško viskio gamintojai okupavo nebenaudojamas geležės rūdos kasyklas Mackmyra miestelyje. Jų teritorijoje plytintys tuneliai yra puiki vieta viskio brandinimui: čia pastovi ir žema temperatūra. Tuneliuose taip pat įrengti asmeniniai sandėliai, kur jūs galite laikyti iš distilerijos įsigytą statinaitę su viskiu.

                                              Mackmyra distilerija

Mackmyra įkūrė aštuoni buvę Stokholmo Technologijos Universiteto grupiokai. Jie kasmet kartu vykdavo slidinėjimo atostogoms į Švedijos šiaurę. Kaskart kiekvienas iš jų įsimesdavo į lagaminą po butelį (ar du) stipraus gėrimo. Taip jau nutiko, kad 1998 metais visi atsivežė po salyklinio viskio butelį. Vakarais prie židinio, ragaujant kiekvieno parinktą viskį, vyko diskusijos: kodėl negalime paragauti švediško viskio, kas trukdo tokį gaminti, kaip viską reikėtų pradėti...

Vaikinai viskio gamyboje patirties neturėjo, bet būdami inžinieriais nusprendė įrangą gaminti patys. Bendraminčiai juokavo, kad nesėkmės atveju, blogiausia kas gali nutikti - kiekvienas iš jų turės po kelias statines viskio. Tad netgi pesimistinis variantas atrodė visai viliojančiai.

Aplankę kelias distilerijas Airijoje ir Škotijoje, bei pagilinę žinias viskio gamybos srityje kolegos suprato, kad gamybos būdai visur yra panašūs. Didžiausias skirtumas yra mažos gamybos paslaptys, bei specifiškumai, kuriuos dažnai padiktuoja vietinės gamtinės sąlygos ir tradicijos. Būtent tai kiekvieną viskį daro išskirtiniu, tad buvo nuspręsta gamybos procese naudoti kuo daugiau švediškų „priedų“.

Mackmyra gamintojai statinėms gaminti naudoja švedišką ąžuolą. Durpės salyklo gamybai kasamos Švedijos plotuose, kuriuose kažkada plytėjo Baltijos jūra. Tai tiek durpėms, tiek salyklui suteikia unikalų, kiek sūroką skonį. Džiovinant dalį miežių yra naudojami kadagiai. Būtent taip salyklas Švedijoje buvo gaminamas šimtmečiais, o šiais laikais tai Mackmyra viskiui suteikia dar vieną švedišką atspalvį. 

                                                       Švediško ąžuolo statinė

Dar vienas aspektas padėjęs sukurti unikalų skonį, bei kiek vėliau pastūmėti pardavimus, buvo sprendimas viskį brandinti 30 litrų statinėse. Būtent tokią statinę gali įsigyti kiekvienas viskio mėgėjas iš bet kurios pasaulio vietos. Viskis pradedamas gaminti ir brandinti tik užsakius statinę. Kiekvienam įsigijusiam šį turtą yra suteikiamos ir saugojimo paslaugos. Per tris viskio brendimo metus, jūs bet kuriuo metų laiku galite atvykt ir aplankyti savo kūdikį, augantį ir bręstantį Mackmyros sandėlių tuneliuose.

Šiuo metu didžioji dalis Mackmyra viskio brandinama nuo 30 iki 100 litrų statinėse. Šiek tiek viskio brandinama ir didesnėse statinėse, o štai mažiausių statinių talpa nesiekia nė dviejų litrų. 

Projektas 1999 metais prasidėjęs kaip „graži viskininkų iniciatyva“, 2001 metais ėmė rodyti pirmuosius rimto verslo požymius. 2002 metais už 35 mln. švediškų kronų buvo sumontuoti nauji distiliavimo indai. Jie buvo pagaminti ir atgabenti iš Škotijos.

Šiuo gyvavimo laikotarpiu, pareikalavusiu daug investicijų, Mackmyra gamintojai žengė dar vieną drąsų žingsnį. Ieškodami lėšų, pirmiausia, jie kreipėsi į Švedijos viskio mėgėjus. Buvo paskelbta, kad prie distilerijos plėtros įgyvendinimo gali prisidėti visi norintys ir turintys tam galimybes. Taip atsirado investitorių, o taip pat buvo sukurtas itin didelis vietinių viskio mėgėjų lojalumas. 

                                                      Mackmyra distilerija žiemą

Tik maža pinigų dalis buvo skolinama iš bankų. Didžiąją dalį sudarė smulkių investuotojų pinigai, bei kronos atkeliavę iš Švedijos ūkininkų asociacijos. Žemdirbiai įžvelgė šiame projekte naudą, t.y. augančią švediškų miežių paklausą. Prie projekto plėtros taip pat prisidėjo ir Mackmyros miestelio valdžia.

2002 metais, kuomet distilerija pradėjo pilnai funkcijonuoti, jos pajėgumas buvo 170 000 litrų per metus. Šiomis dienomis jis pakilęs iki 300 000 litrų.

O kokios gi švedų viskininkų darbo vaisių skonio savybės? Lyginti Mackmyra viskį su škotišku yra gana sunku. Švediškas viskis atstovauja, mano taip vadinamai, naujajai mokyklai. Šiuo terminu aš vadinu distilerijas atsiradusias XX amžiuje ir į tradicinius gamybos būdus žinomus Škotijoje, ar Airijoje įnešusias technologinių naujovių.

Kitas aspektas yra tas, kad švediški viskiai yra labai jauni. Mes vargu, ar sutiksime 12 metų senumo švedišką viskį, o ką jau kalbėti apie 18 ar daugiau metų brandų „senelį“. Į tai, ragaujant kaimynų iš Skandinavijos viskį, irgi reikia atsižvelgt. 

                                                           Mackmyra Malt Whisky

Nepaisant visų šių išlygų Mackmyra viskis turi puikų, gan švelnų skonį pasižymintį vaisiniais aromatais. Būtent už tai jis ir sulaukė pripažinimo visame pasaulyje. Viskio baro „W 1640“ lentynose esantis Mackmyra Malt Whisky yra oficialus distilerijos debiutas, kuriuo jie 2008 metų antroje pusėje prisistatė pasaulio viskio mėgėjams.  Šis viskis buvo brandinamas 100 litrų statinėse. Dalis viskio brendo švediško ąžuolo, o dalis statinėse, kuriose prieš tai laikytas burbonas. 

                                                Mackmyra Spec. 03

Kita rūšis, kurią galite rasti mūsų baro meniu yra Makmyra Spec. 03. Tai žymiosiose ir mūsų apdainuotose - 30 litrų statinėse brandintas viskis. Buvo naudojamos burbono, šerio, bei naujos švediško ąžuolo statinės. Šio viskio skonis patenka į aštraus, pilno kūno, bei vaisinio viskio kategoriją. Skol!

Šarūnas 

“Single Pot Still Irish Whiskey“ – kas tai?

Viskio dievas nusišypsojo ir aš išsilaipinau Korko (Airija) oro uoste. Mano kelionės kompanionai apie 60 iš viso pasaulio susirinkusių, viskio temomis rašančių žurnalistų, blogerių, bei viskio aplinkoje dirbančių žmonių. Galutinis kelionės taškas Old Midleton distilerija, galutinis kelionės tikslas - net dviejų naujų airiškų viskių pristatymas ir kiti viskiniai (ne)tikėtumai. 

                                    Old Midleton distilerijos ekspozicija

Panašu, kad Airijos viskių gamintojai rimtai nusiteikę pakeisti po pasaulį paplitusią škotišką viskio istoriją. Kaip jau žinome, XIX amžiuje airiškas viskis išgyveno šlovės laikus ir buvo antras pagal populiarumą (po romo) gėrimas visame pasaulyje. XX amžiaus pradžioje vykęs Airijos nepriklausomybės karas ir ekonominės sankcijos iš D.Britanijos pusės tiesiogiai prisidėjo prie šalies ekonominio nuopuolio. Jo metu skaudžiai nukentėjo ir visa airiško viskio gamybos pramonė.

Septintame XX amžiaus dešimtmetyje pasaulyje prasidėjo salyklinių viskių bumas. Šio naujo reiškinio kaltininkai buvo škotiški salykliniai viskiai. Natūralu, kad ir terminologija atkeliavo iš Škotijos, bei nusakė būtent ten naudojamus viskio gamybos būdus: maišytas (blended) viskis, salyklinis (single malt) viskis  ir t.t.

Tuo metu airiškų viskių gamybos būdai pažįstami kiek mažiau. Jų turime keturis. Tai jau minėtas salyklinis viskis (Bushmills, Conemara Peated Malt), maišytas viskis (Jameson, Paddy), grūdinis viskis (Greenore) ir viskis gaminamas iš miežių salyklo ir nedaigintų grūdų, bei tris kartus distiliuotas išimtinai tik variniuose induose (Red Breast). Pastarasis angliškai vadinamas skambiai - Pure Pot Still. Šį terminą naudojo ir naudoja išimtinai tik airiško viskio gamintojai.

                                               Old Midleton distilerijos ekspozicija

Būtent “Pure Pot Still“ terminą airių viskio gamintojai nutarė pakeist į “Single Pot Still Irish Whiskey“ ir pristatyti mums, pakviestiems į Old Midleton distileriją. Dar nepavargote nuo terminų? :) Trumpai tariant “Single Pot Still Irish Whiskey“ yra airiškų viskių karūna. Tokią pačią turi ir škotiškų viskių pasaulis, tik ten ji vadinama “Single Malt“. 

Suprantama, skiriasi ne tik pavadinimai, bet ir skonis, bei gamybos būdai. Airiai dar kartą nutarė nepaklusti ekspansiniams kaimynų kėslams. Pripažindami, kad salyklinio (single malt) viskio gamyba tai škotiškos klasifikacijos reikalas, jie įvedė savo atitikmenį nusakantį aukščiausią Airijos viskio gamintojų meistriškumą - “Single Pot Still Irish Whiskey“.

Grįžkime šiek tiek į pradžią. Mano lietingai airiška diena Old Midleton distilerijoje prasidėjo nuo istorinės dalies lankymo. Jeigu tik turėsite proga, siūlau kiekvienam aplankyti distilerijos, esančios pietinėje Airijos pusėje, muziejinę dalį. Puiki ekspozicija leidžia susipažinti su viskio gamyba nuo senų laikų. Aš net neabejoju, kad jums pasiseks taip kaip man ir jūs sutiksite XIX amžiaus mokesčių inspektorių, ar ant kupros maišą miežių nešantį darbuotoją. 

                                                              Old Midleton distilerijos ekspozicija

Šiandien Old Midleton distilerijos, bei jų produktų - tokių kaip Jameson, ar Red Breast - augimas yra milžiniškas.  Distilerijos gamybos apimtys per artimiausius metus pakils iki 60 milijonų litrų per metus ir tai yra beveik 2 kartus daugiau, nei 1900 metais gamino 30 Airijos distilerijų. Seni geri airiško viskio laikai sugrįžta…

Viskio pramonės sudėtingumas slypi tame, kad planavimas turi vykti 15-20 metų į priekį. Juk iš miežių gautas spiritas, prieš tapdamas airišku viskiu, turi mažiausia 3 metus bręsti statinėje. O ką jau kalbėti apie 12 ar 15 metų viskius.

                                                                     Tylos! Čia bręsta viskis!

Įspūdingą dieną tarp tuščių ir pilnų viskio statinių vainikavo naujų produktų degustacija. Tai du “Single Pot Still Irish Whiskey“ atstovai. Powers John’s Lane Release –  12 metų viskis. Gamintojai stengėsi atkurti jau nebeegzistuojančioje Powers distilerijoje gaminto gėtimo savybes. Jo aromatas lengvai alsuoja medžio anglimi ir šokoladu, o skonis turtingas vanile ir medumi atkeliavusiais iš burbono statinių, kuriose šis viskis buvo brandinamas. 

                                                                      Powers John’s Lane Release

Antrojo naujoko etiketę puošia daugiau nei 40 metų distilerijoje dirbančio Barry Crockett atvaizdas. Pilnas viskio pavadinimas - Midleton Barry Crockett Legacy. Šis žmogus atsakingas už dešimtmečiais puoselėtų Old Midleton distilerijos viskių skonių kūrimą. Išleistas 2500 butelių tiražu, šio viskio aromatas turtingas citrusinėmis ir net pipirinėmis natomis, o skonis ypatingai gerai subalansuotas. Abu labai rekomenduotini!

    Midleton Barry Crockett Legacy

Ir tai nebuvo pabaiga…!

Galutinis nokautas laukė statinėmis užgrūstame sandėlyje. Susirinkusių garbei buvo atidarytos trys skirtingos statinės. Pirmoji, asmeniškai man didžiausią įspūdį palikusi,  1994 metais viskiu užpildyta Madeira statinė. Alsuojantis medžiu ir net brendžiu šio viskio skonis buvo puikus, ypač turint omenyje, kad tai buvo statinės stiprumo (cask strenght) viskis. Toliau sekęs 1992 metais į naujo ąžuolo statinę supiltas “whiskey“ pasižymėjo vanile ir kitais burbonui būdingais aromatais. Paskutinė - 1995 metais brandinimo sandėlį papildžiusi “sherry butt“ statinė. Šiuo terminu vadinamos šerio statinės, kurių talpa yra 475-480 litrų. Šį viskį galėčiau pavadinti metų keistuolio vardu – šerio ir cukrašvendrių skonis supintas su sieros ir purvo poskoniais ir kvapais. Taip taip... aš nejuokauju! 

     Viskininko rojus ir amžinoji šviesa

Viskio pasaulis didelis ir pilnas netikėtumų, kurių airiško viskio gamintojai per artimiausius metus tikrai pateiks ne vieną.

Šarūnas

BRITIŠKASIS "WHISKY MAGAZINE" RAŠO APIE KAUNO VISKIO BARĄ "W 1640"

Su didžiule šypsena pranešame, jog vienintelis ir nepakartojamas viskio pasaulio leidinys "Whisky Magazine" pristato viskio barą "W 1640" Kaune, kaip puikią vietą viskiui ragauti Baltijos regione. Dėkojame už komplimentus ir tikimės, jog tai tik puiki pradžia!