Paroda Whisky Live 2012, Londone

Londoną kasmet aplanko dvi didelės viskio parodos. Vienoje iš jų pavadintoje „Whisky Show“ jau lankėmės du kartus, o štai parodoje „Whisky Live“, vykusioje kovo pabaigoje, apsilankėme pirmą. Tad skubame su jumis pasidalinti įspūdžiais, ragautais viskiais ir mielais „maltiniais“ atradimais.

Parodą vyko Jurgio eros laikų (1714 – 1837 m.) pastate. Geriau tinkančių patalpų viskio ragavimui turbūt visame Londone ir nerasite. Tačiau tik įžengę į parodą supratome, kad dalyvių skaičiumi ši sueiga gerokai nusileidžia parodai „Whisky Show“.

Nepaisant to tikrai buvo ką ragauti. „Whisky Live“ be didžiųjų viskio gamintojų Glenfiddich, Balvenie, Glenlivet, Glenmorangie, Ardeg buvo ir daug mažesnių, ar rečiau sutinkamų – Glen Moray, Scotch Malt Whisky Society, Glen Garioch. Didelio parodos lankytojų dėmesio sulaukė Balcones Distillery iš Teksaso, JAV. Kiek sarkastiškai šioje salyklinių viskių ir burbonų gausoje atrodė maišyto viskio Grant‘s stendas. Bet pradėkime apie viską nuo pradžios...

Mano pirmasis parodos dram‘as teko naujam Glenmorangie leidiniui Artein. Dr. Bill Lumsden, kuris šioje distilerijoje atsakingas už naujų viskių kūrimą, yra pagarsėjęs kaip didelis ir sėkmingas eksperimentatorius. Esu didelis šio viskio meistro gerbėjas ir vienas iš mano paskutinių ragautų šedevriukų buvo Glenmorangie distilerijos Private Edition serijos viskis Sonnalta PX. Jį beje esu jau aprašęs.

Artein brandintas Super Toscana (Italija) vyno statinėse. Šis vynas pasižymi puikia kokybe ir skonio kompleksija, bei … gan aukšta kaina. Nors viskio etiketėje rašoma, kad jis brandintas 15 metų, iš tiesų jis savyje turi du trečdalius 15 metų viskio ir vieną dalį 21 vienų metų puikaus Glenmorangie viskio. Žinant šio viskio gamintojo precizišką požiūrį į kokybę, iškart galima nujausti koks puikus yra Artein viskis.

Tamsios aukso spalvos viskio kvape dominuoja uogiškai saldūs kvapai, o skonis kupinas cukringų vaisių aromatų. Tai beje man šiek tiek priminė ir Sonnalta PX. Poskonyje jaučiami lengvi citrininiai aromatai. Už butelį šios naujienos pasaulio viskio parduotuvėse paklosite apie 280 litų. Kol šis viskis dar neatkeliavo į Lietuvą, viskio bare „W 1640“ galite paragauti jauniausią Glenmorangie Private Edition brolį - Nectar D’Or – kuris brandintas Sauternes vyno statinėse.

Keliaujiu toliau ir užstringu Dalmore stende, kuriame šeimininkauja vienas iš šiandienos viskio pasaulio guru, distilerijos master blenderis Richard Paterson. Jis kaip mat surengia trumpą degustaciją, ar jei tiksliau naujo Dalmore Cigar Malt viskio ir šokolado derinimo pamokėlę. Nors šis viskis pirmiausia rekomenduojamas kaip puikus cigaro palydovas, tačiau su juodu šokoladu jis dera nuostabiai!

Dalmore Cigar Malt savyje priglaudė 10 – 15 metų viskius iš trijų statinių. Tai amerikietiško ąžuolo arba ex burbono, 30 metų Matusalemo šerio ir premier cru vyno Cabernet Sauvignon statinėse brandinto viskio derinys. Ieškantiems kažko panašaus, viskio bare rekomenduojame Dalmore 15 YO.

Tęsdamas maršrutą aplankau Glenfiddich stendą. Deja „Whisky Live“ parodai šis gamintojas pasiruošė kukliai. Standartiniai 12, 15 ir 18 metų viskiai. Kas dar? Mūsų bare turimas 15 YO Distileres Edition... galbūt jau visą Glenfiddich kolekciją esame išragavę? :)

Ardbeg stendas taip pat nusprendė manęs nepalepinti. Ardbeg Uigeadail, Corryvreckan - tai jau matyta, girdėta ir ragauta. Paskutiniu metu tapusio kultiniu Ardbeg Alligator deja neaptikau.

Viskio parodose mane itin domina viskio ir maisto derinimo pasiūlymai. „Whisky Live“ didelės šių skanėstų pasiūlos nebuvo, tačiau čia paragavau vieną geriausiai vykusių derinių. Tai Balvenie 12 Year Old Signature (nemaišyti Double Wood!) ir brandinto rūkyto sūrio derinys. Buvo kažkas tokio! Manau jau netrukus mes vienoje iš degustacijų išsamiau panagrinėsime šią temą.

Dėmesį patraukė Scotch Malt Whisky Society (SMWS) stendas. Kaip jau sako pavadinimas tai Škotiško salyklinio viskio draugija, kuri dirba ir nepriklausomo pilstytojo srityje. Jie perka viskį statinėmis iš 125 Škotijos ir pasaulio distilerijų, išpilsto į butelius ir paleidžia į  rinką. Tiesa šio viskio gali įsigyti tik SMWS nariai. Lietuvoje ši draugija atstovybės neturi, tad jei sugalvosite tapti jų nariais mėginkite ieškoti informacijos angliškame arba lenkiškame SMWS puslapiuose. 

Šiame stende aš ištariau: Bingo! Tai buvo stipriausiai mane nustebinęs viskis, kurį galiu įvardinti parodos atradimu, ar favoritu. Jau nebe egzistuojančios Lowlands distilerijos Littlemill 21 YO viskis nustebino išraiškingu ir medumi alsuojančiu kvapu, bei syrupišku skoniu. Čia man kilo klausimas, kas būtų jei XVII amžiuje lietuviai būtų pamėginę distiliuoti tais laikais aprašomą liepžiedžių midų...

Prieš bėgdamas į vieną iš parodos degustacijų, arba masterclases dar spėju stabtelti Glen Moray stende. Tai Speyside regiono distilerija, kurios 2008 metais atsikratė Glenmorangie. Šiai dienai Glenmrangie beje priklauso Ardbeg ir mano aprašyta Scotch Malt Whisky Society.

Glen Moray  distilerijos Chardonay vyno ir Porto (Portwood) „finišai“ skamba patraukliai, bet man tiek saldžių viskių per vieną vakarą jau gana, pagaliau gi manęs laukia vintažinių Glenrothes viskių degustacija!

Glenrothes distilerija yra viena iš kelių, kuri viskio amžių nusako ne statinėse praleistų metų skaičiumi, bet vintažinėmis, tam tikrų metų viskio serijomis. Maturity matters not age – sako jų sloganas. Panašią strategiją naudoja ir mūsų bare turimo Balblair viskio gamintojas. O štai viskio baro „W 1640“ meniu ir lentyną puošiantis Glenrothes Select Reserve egzempliorius atstovauja kitą distilerijos leidžiamą, ne vintažinę seriją.

Degustacijos vedėjas, Glenrothes prekinio ženklo vadovas Ronnie Cox pasižymi puikiu humoro jausmu. Jų viskiai – puikiu skoniu. Išbandėme šešias rūšis iš kurių įsimintiniausias buvo 1998 metų vintagas, brandintas beveik 25 metus. Vertikalioji degustacija reikalauja šokio tokio atidumo, kurios tam tikru parodos metu pritrūksti:) Kaip bebūtų tikrai prisimenu, kad Glenrothes yra vienintelė Škotijos distilerija įsikūrusi šalia vis dar veikiančių kapinių. 

Parodos metu buvau itin stropus, tad pasistiprinęs vakariene, kuri kaip man bebūtų gaila stokojo viskinės tematikos maiste, patraukiau į dar vieną degustaciją. Tai mūsų kolegos, pažįstamo iš viskio baro atidarymo degustacijos, Neil Ridley vadovaujamos viskio ragautuvės. Kartu su partneriu Joel Harrison jie žinomi kaip Caskstrength blogo įkūrėjai. Abu vyrukai ir vedė šią linksmą ir netikėtų viskių kupiną degustaciją.

Degustacijos tema įdomi ir intriguojanti – viskių skirtų duty free tinklui naujienos. Sąrašas buvo išties įspūdingas. Laphroaig, Bowmore, Glenlivet, Auchentoshan, Macallan, Highland Park ir Jameson. Žinoma įdomiausia tai, kad ragavome viskių leidimus, kurie ką tik, ar dar tik artimiausiu metu pasieks duty free parduotuves. Tad jei keliausite lėktuvu, ar keltais būkite atidūs – nes oro ar jūros uostų parduotuvėse galite rasti daug įdomių ir gan retų naujienų. 

Pakeliui namo Gatwick oro uoste puoliau ieškoti degustacijoje ragauto Laphroaig PX cask. Taip tai tose pačiose saldaus Pedro Ximenez šerio statinėse brandintas dūminukas. Iš tiesų tai net trijų tipų statinėse brandintas viskis: amerikietiško ąžuolo, Quarter Cask ir Pedro Ximenez. Lengvai atspėjama Laphroaig kombinacija! Ir tikrai išraiškingas, bei pasaldintas dūminis skonis. Deja mano paieškos patyrė nesėkmę...

Tad už kurią Londone vykstančia viskio parodą balsuočiau aš? 45-ių svarų bilietą siūlantį “Whisky Live”, ar net 95 svarus lupantį “Whisky Show”? Ko gero už abi :) Nes tai nepakartojama kelionė po viskio pasaulį, kurią linkiu patirti kiekvienam!

Kur viskio ieškoti Latvijoje ir Lenkijoje

Nutarėm šiek tiek pasidairyti po kaimynų viskio barus, bei krautuvėles. Pasidairyti ir su jumis šiais mažais atradimais pasidalinti. D.Britanijos spauda nesustodama trimituoja apie viskio industrijos atnešamą naudą. Distilerijos Škotijoje augina ne tik viskio gamybos pajėgumus ir papildo šalies biudžetą mokėdamos alkoholio akcizą, bei pastaruoju metu itin populiarėja ir viskio turizmas. Jei dar ne kiekvienam iš mūsų pavyksta aplankyti Škotijos žymias viskio vietas, tai gal bent jau galime stabtelti Varšuvoje, ar Rygoje. O ten tikrai galima rasti viskių, kurių mūsuose kol kas nė su žiburiu nerasi.

Ryga

Apsistojome visai šalia Paddy Whelan‘s airiško pabo. Tiek alaus, tiek viskio meniu šioje aludėje labai standartinis. Gal ir nėra nuostabu, nes senamiesčio širdyje esantis baras skirtas bernvakarius švenčiantiems, ar tiesiog šiaip girtaujantiems atvykėliams iš Britų salų.

Klaidžiojant senamiesčio gatvelėmis užtikome ne vieną panašios stilistikos barą. Visi jie siūlo stebėti futbolo, regbio, ar kito apvalaus kamuolio varžybas, savo meniu turi Guinness, ar Erdinger, o viskio meniu galime rasti tarkim kokį nors Ardbeg. Mes gi ieškojome kelio į „S.Brevinga alus salons“.

 S.Brevinga alus salons

Iš kolegų alaus mėgėjų buvau nugirdėjęs apie šią vietą ir apie jų nuostabų alaus asortimentą. Tai arčiausia Lietuvos esanti vieta, kur galima įsigyti mano mėgstamo Sierra Nevada alaus iš JAV. Įsimetęs vieną kitą butelaitį savo favorito supratau, kad alaus pasirinkimas čia pribloškiantis, o mano kaip nešulinio gyvulio jėgos ribotos. Tad sekančios dienos rytą į šią parduotuvę atvykau automobiliu.

Krovinį sudarė keli įdomūs Fuller‘s alūs. Tai nedideliais tiražais leidžiamas alus, kuris brandintas prancūziško konjako statinėse. Labai nudžiugau radęs BrewDog daryklos verdamą „Punk IPA“, kuris tapo mano 2011 metų alumi numero uno. Neišsiplečiant apie alų galiu pasakyt tik tiek, kad be mano paminėtų daryklų, alaus salone galima rasti tikrai solidžią kultinio Danijos aludario Mikkeller alų kolekciją.

Mano akys taip pat užkliuvo už kelių vienoje lentynoje pasislėpusių viskio butelių. Čia radau keliolika nepriklausomo viskio pilstytojo Gordon & Macphail viskių. Užkalbinęs pardavėją sužinojau, kad būtent jų kompanija importuoja visą krautuvėlėje parduodamą alų, bei turi gan didelę viskių kolekciją. Tik pastarojo gėrimo man reiktų ieškoti senamiestyje įsikūrusiame bare.

  S.Brevinga Beer and Whisky Bar

Keliaujame į rotušės aikštėje esantį „S.Brevinga Beer and Whisky Bar“. O taip, mes radome ko ieškojome! Apie 80 -90 pozicijų turintis viskio, bei 20 pozicijų siekiantis alaus meniu. Tikrai solidu!

Vartant meniu užkliuvo tai, kad distilerijų pilstytų viskių pasirinkimas nėra didelis. Ardbeg čia gausite, bet Laphroaig deja nėra. Didžioji dalis viskių, kurių suskaičiavome apie 50, yra nepriklausomo pilstytojo Gordon & Macphail, kurį kaip minėjau S.Brevinga kompanija į Latviją ir importuoja. Tad jei turėsite norą pradėti pažintį su nepriklausomais viskio pilstytojais, kurių asortimento Lietuvoje praktiškai nerasite, jums nebereikės trenktis kelis tūkstančius kilometrų. Viskas visiškai šalia... Rygoje.

Lenkija

Dažnai tenka automobiliu kirsti šią šalį, bet niekad neturėjau progos pasidomėti šios šalies viskio rinka. Apie ją žinojau tik šiek tiek, iš Pernord Ricard rytų Europos vadovo pasakojimų, mūsų susitikimo Midleton distilerijoje metu. Pasak jo viskio pozicijos šioje šalyje ilgą laiką buvo užimtos degtinės ir tik pastaraisiais metais rinkoje vyksta pertvarka.

Didelė šalis visada sugeba nustebinti pasiūla, jei tik žinai kur jos ieškoti. Ar visada tai turi būti mažos krautuvėlės? Tikrai ne! Štai tik 110 kilometrų nuo Kauno nutolusiame Suvalkų mieste jau spėjau įsigyti Oban, Loch Lochnagar, Glen Garioch disilerijų viskius. Jų kainos apie 160-190 zlotų. Kol moteriška mūsų keliautojų grupės pusė siaubė H&M, aš spėjau susipažinti kokius gi viskius galima nusipirkti Lenkijos supermarkete.

Dėmesio, dūminio viskio mėgėjai! Čia galite rasti gan reto, bent jau mūsų platumose, Laphroaig 18 viskio. Verta pažymėt ir kainą. 299 zlotai už šį senuką tikrai nėra daug, o dar įskaičiavus lito-zloto keitimo nuolaidą, gauname itin patrauklų pirkinį.

Bet mums to negana ir keliaujame pačion Varšuvon. Lenkijos sostinėje operuoja du dideli viskio tiekėjai. Singlemalt.pl asortimentas daro įspūdį, tačiau į jų parduotuvę galite patekti tik iš anksto susitarę telefonu. Man deja ši laimė nenusišypsojo, nes Varšuvoje lankiausi šeštadienį, o šią dieną deja krautuvėlė nedirbo.

Antrasis viskio tiekėjas ir pardavėjas tai Ballantines parduotuvių tinklo savininkas. Lenkijos sostinėje išsibarstę net 4 šio importuotojo parduotuvės. Spėjau aplankyti dvi iš jų. Tik įžengus į Krucza gatvėje esantį saloną supratau, kad apie tokį viskių pasirinkimą koks yra Lenkijoje mums dar tik pasapnuoti. Čia rasite visko... Tiek pernai geriausio Whisky Bible viskio Old Pulteney 21 YO, ar viskio mylėtojų medžiojamo Ardbeg Aligator. Kaina, deja atskira istorija. 

 Ballantine's krautuvėlė Krucza gatvėje

Supratęs, kad iš krautuvėlės grišiu nešinas ne vienu maišeliu viskio butelaičių, žmoną iškart apdairiai išsiunčiau į viešbutį. Deja net tai nepridėjo ryžto  už Old Pulteney 21 YO pakloti 200 litų daugiau nei Londone, ar kurioje nors Europos viskio parduotuvėje. Tad savo asmeninę kolekciją pildžiau japonišku Hakushu, jau viskio nebegaminančios Lowlands distilerijos Littlemill viskiu ir panašiomis mūsuose nesutinkamomis retenybėmis.

Dūminio viskio pasirinkimas sukeltų tikrą nirvaną ne vienam šio viskio mėgėjui. Lenkai palaiko glaudžius ryšius su Islay salos distilerija Bruichladdich, tad lentynas puošia ne tik išsami šio viskio kolekcija, bet ir dūmiškumo rekordus mušantis Octomore viskis. O kur dar limituotu tiražu leidžiamios, ar ką tik pasirodžiusios Caol Ila, Jura versijos! Galų gale lentynose galima užtikti netgi Highland ar Speyside regiono viskio gamintojų „eksperimentinių“ dūminių viskių pavyzdžių.

Aplankęs dar vieną mini tinklo Ballantines krautuvėlę - galiu jas drąsiai rekomenduot bet kuriam Lietuvos viskio mėgėjui. Tačiau prieš perkant brangesnius ir retesnius viskius siūlyčiau pasidomėti jų kainomis Europos viskio parduotuvėse, ar mūsų viskio krautuvėlėje.

 

 

Ką šventiško atnešė šventės?

Su naujais! Turiningų ir kvapnių, bei skanių kaip viskis metų!

 

Šventės visada atneša ne tik daug džiaugsmo, bet ir vieną kitą įdomesnio viskio butelaitį. Pagaliau tai yra metas kuomet prisimename visas praėjusių metų naujienas. Rašome laiškus Kalėdų Seniui su prašymu palikti tą, ar kitą „malt'ą“ po egle. Tad ką gi įdomaus ragavo viskio baro kolektyvas per šventes, ar apie kokį viskį svajojo?

Šarūnas: Kalėdų Senis tikrai buvo dosnus šiais metais. Naujus metus baigiau nuostabiu „blendu“ iš Japonijos – Hibiki 12.

Niekuo nepakeičiama japoniška kokybė nenuvylė dar kartą. Tai net trijose Suntory koncerno distilerijose pagamintų viskių mišinys. Jame salykliniai viskiai iš Hakushu ir Yamazaki, bei grūdų viskis iš Chita distilerijos. Hibiki 12 viskis ypatingas tuo, kad dalis jo brandinama slyvų likerio statinėse. Ir tai jaučiama iškart pokštelėjus kamščiu!

Vaisinis skonis šiek tiek pasikandžioja grūdiškumu ir prieskoniais, bet aš galiu garantuot, kad šis viskis tikrai „priliptų“ lietuvaičių skoniui. Ką gali žinot, galbūt vieną dieną...

Antrasis viskis atvedęs į pasaulio pabaigos metus buvo Glenmorangie Sonnalta PX. Apsikarstęs įvairaus rango medaliais (Whisky Bible 2010: Best Scotch New Brand; Whisky Bible 2012: Best No Age Statement Single Malt Scotch (Multiple Casks); 96.5 Points) šis viskis yra antrasis leidimas iš Glenmorangie „Private Collection“ serijos. Pirmasis, beje, buvo Glenmorangie Astar.

Paragavus šio pirmūno, nuostabos nebelieka – taip jis išskirtinis. Šis viskis 10 metų brandintas amerikietiško ąžuolo statinėse, o vėliau perpiltas į ispaniško Pedro Ximenez (Ispanijos Chereso regiono šeris) statines dar 2 metams. Šios statinės, ne be reikalo, viskio pasaulyje yra vadinamos „king of sherry casks”.

Ir ką gi tokio karališko šiame viskyje galime rasti? Pirmiausia tai cukringų vaisių aromatai pagardinti kavos ir prieskonių dvelksmais. Saldžiai vaisinis skonis pribloškia savo išraiškingumu. Taip šio viskio kaina gal šiek tiek ir kandžiojas, bet jis tikrai vertas kiekvieno už jį sumokėto cento.

Belieka su nekantrumu laukti šių metų pradžioje pasirodančio, naujo  Glenmorangie „Private Collection“ leidinio Glenmorangie Artein.

Tačiau vieną dovaną Kalėdų Senis atidėjo kitiems metams. Tai Shackleton's Whisky - Mackinlay's Rare Old Highland Malt. Šis unikalus viskis buvo atkurtas pagal Pietų Ašigalyje 1907 metais, ekspedicijos paliktą ir tik prieš keletą metų rastą viskį!

Pavelas: Nors viskius mėgstu rinktis vedinas nuotaikos, tačiau tikrai mėgstu Islay salos viskius. Vienas didžiausių paskutinio meto favoritų Ardbeg Uigeadail. Tai statinės stiprumo viskis, kurio dalis buvo brandinta burbono statinėse, o dalis šerio. Galbūt dėl to stiprumas visai nesikandžioja ir puikiai atsiskleidžia šio dūminio viskio skonis.

Iš šerinių viskių šiais metais galiu prisiminti Macallan 10 YO. Bet, kaip minėjau tai yra ne “Fine Oak” serija, o viskis brandintas tiktai šerio statinėse. Taip pat norėčiau paminėti Glencadam 12 Year Old Portwood Finish – itin salstelėjęs ir džiovintais vaisiais alsuojantis viskis.

Sekančiom kalėdom ko gero Kalėdų Senio prašysiu viskio baro “W 1640” garbės lentynoje stovintį - Tobermory 32 YO. Šio viskio skonis tiesiog fantastiškas!

Lauris: Mano Kalėdų Senis šiai metais labai daug rūkė, arba savo pirkią kūreno ne malkomis, o durpėmis. Ko ne visi iš dovanų maišo ištraukti viskiai buvo dūminiai!

Vienas didžiausių favoritų Lagavulin 1994 Distillers Edition. Tai dvigubo bradinimo viskis, kuris papildomai perpilamas į Pedro Ximinez šerio statines. Puikiai subalansuotas, kompleksiškas, su pasižyminčiu druskingumu, bei labai maloniu saldžiu poskoniu, kurį ir suteikia minėtos šerio statinės. Tokį viskį galėčiau gerti kasdien! 

Kita mano silpnybe, kuria pasinaudojo Santa – Jameson 18. Esu didelis šio viskio gerbėjas. Tai tikrai išskirtinės kokybės airiškas viskis. Šis viskis sumaišytas iš net dviejų skirtingų airiškų „potstill“, arba variniuose distiliavimo induose išvarytų viskių. Prie jų pridėtas dar vienas grūdinis viskis. Brandinimas atliktas Oloroso šerio statinėse, o pabaigai 6 menesiams viskas supilta į burbono statines. Štai kas garantuoja tokį puikų skonio kompleksiškumą.

2012 Kalėdoms jau užsiprašiau Glenfiddich 30, kurį visai nesenai paragavau viskio bare. Baisiau darosi pagalvojus apie artimiausiu metu į "W 1640" atkeliaujantį Glenfiddich 40. Ne duok dieve, teks Kalėdų Seniui piniginę perlaidą už tokią dovaną pervesti:)

Artėja žiema, tad pakalbėkim apie šiaurę – Scapa ir Higland Park distilerijas

Abi distilerijos įsikūrusios vienoje iš septyniasdešimties Orkney salyno salų ir yra vadinamos šiauriausiomis Škotijos distilerijomis. Šis salynas buvo apgyvendintas dar prieš 5500 metų. Čia randamos iškasenos iš neolito laikų, čia vis dar stovi seniausias Šiaurės Europoje akmeninis namas – Knap of Howar – kuris buvo apgyvendintas 3500 – 3100 pr.kr. Šis objektas, kaip ir 3000 pr.kr. datuojamas kaimelis yra įtraukti į UNESCO paveldo sąrašus.

                                                      

Salynas esantis Škotijos šiaurinėje dalyje dviejų pasaulinių karų metu taip pat vaidino svarbų vaidmenį. Čia buvo šiaurinė britų laivyno bazė. Antro pasaulinio karo metu vokiečių povandeninis laivas įplaukęs į įlanką nuskandino britų "HMS Royal Oak" laivą. Tai buvo didžiulis ir britams itin svarbus karinis laivas, daug nuveikęs pirmo pasaulinio karo metu. Šio įvykio metu iš 1234 karių net 833 žuvo.

Lyginant su kitais Škotijos regionais šis salynas yra išskirtinis, nes ilgą laiką buvo valdomas vikingų. Tik 1471 metais salynas perėjo Škotijos jurisdikcijon.

Highland Park distilerijos atsiradimas XVIII amžiaus pabaigoje yra siejamas su Magnus Eunson asmenybe. Žmogumi, kuris dienos metu dirbo zakristijonu, o naktimis užsiėmė kontrabanda. Yra išlikę rašytinių šaltinių apie šį žmogų, kuris pasak jų buvo dar ir mėsininkas, bei turėjo ypatingą humoro jausmą padėjusį jam ne kartą išsaugoti gyvybę ir savo piniginę susidūrus su plėšikais, ar mokesčių rinkėjais.

Alfredo Barnardo knygoje "Whisky Distilleries of the United Kingdom" yra aprašomas vienas iš Magnuso "pokštų". Kontrabandinį viskį jis slėpdavo bažnyčioje. Magnusą pasiekė žinios, kad mokesčių inspektoriai tikrins bažnyčią, tad statines su viskiu išgabeno į savo namus. Čia jas sustatė vidury kambario vieną prie kitos ir apklojo baltu audeklu. Ant šios pakylos buvo padėtas karstas ir kuomet mokesčių inspektoriai po bažnyčios patikrinimo pasirodė jo namuose, Magnus su savo kolegomis sustojo prie karsto su maldaknygėmis rankose. Kuomet durys atsidarė ir mokesčių inspektoriai įžengė į patalpą, Magnus žvilgsniu parodė į karstą, o vienas iš kolegų su maldaknyge rankose sušnabždėjo: raupai. Žinoma to užteko, kad mokesčių inspektoriai pasišalintų per akimirksnį.

Oficialiai distilerija įkurta 1798 metais Deivido Robertsono. Kaip manoma toje vietoje prieš tai buvo Magnus Eunsono kotedžas. Pagal kitus šaltinius įkūrimo data įvardinama, metai kuomet suteikta licencija - 1826.

Kitas įdomus faktas, kad distilerijai užsidarius antrojo pasaulinio karo metu, fermentacijos statinės (washbacks) buvo naudojami kaip gigantiškos vonios Orkney saloj apsistojusių kareivių reikmėms. Tuo metu saloje buvo apsistoję 60 000 kareivių. Tuo metu distileriją aplankė ir Winston Chruchill. Kuomet jam buvo pasiūlyta arbatos, jis atsakė, kad žymiai mieliau išgertų stiklą Highland Park viskio. Distilerija po karo vėl pradėjo veikti 1945 metais.  

1970 metais Highland Distillers kompaniją įsigijo Matthew Gloag & Sons, kurie gamino maišytą Famous Grouse viskį. Tais laikais pati distilerija dar nebuvo išleidusi savo vardo salyklinio viskio. Rinkoje tuo metu buvo tik nepriklausomų pilstytojų Highland Park 8 YO. Highland Park 12 YO rinkoje pasirodė 1979 metais.

Didelę įtaką puikiai viskio kokybei turi Orkney salos oras. Tiek žiemos, tiek vasaros metu, oro temperatūra svyruoja tik keliais laipsniais. Golfo srovė garantuoja ne tik žiemas, kurių metu nebūna šalnų, pastovią temperatūrą (6-15 laipsnių), bet ir didelę drėgmę. O tai yra idealios sąlygos viskio brandinimui. Distilerija naudoja šerio statines, bei iki šiol dalį salyklo gamina tradiciniu būdu – ant grindų (floor malting). Metiniai distilerijos pajėgumai yra 2 500 000 litrų gryno spirito.

Tik keliais šimtai metrų toliau į pietus nutolusi - Scapa distilerija. Ją 1885 metais įkurė Macfarlane ir Townsend. Tai nedidelė tik milijoną litrų per metus pagaminanti gamyklėlė, kurioje dirba tik trys žmonės. Kaip ir daugelio distilerijų taip ir Scapa daromas viskis yra naudojamas maišytų viskių gamybai. Jei konkrečiau tai Ballantines. Distilerija priklauso Pernord Ricard koncernui.

1994 metais viskio gamyba čia buvo sustojusi visam dešimtmečiui. Sklando pletkai, kad šiuo laikotarpiu darbuotojai iš gretimos Highland Park distilerijos atvykdavo į Scapa ir išvarydavo nedidelį kiekį viskio. Distilerija atsinaujinusi duris atvėrė 2004 metais po 2.1 mln svarų investicijos.

Scapa viskis pasižymi medaus poskoniais ir yra mažiau dūminis nei Highland Park, ar kiti Islands regiono viskiai. Tai pasiekiama vandenį į distileriją transportuojant vamzdynais. Taip jis nesusiliečia su durpingu dirvožemiu ir neįgyja durpinio kvapo. Taip pat salyklas nėra džiovinamas durpėmis. Brandinimui naudojamos burbono statinės. 

 Šarūnas

Kaip mes ragavome 70 metų Glenlivet, arba Whisky Show 2011

Whisky Show – vienas svarbiausių renginių viskio pasaulyje. Paroda vykstanti Londone kasmet sutraukia būrius viskio mėgėjų, bei gamintojų. Tai puiki vieta ir proga paragauti retų, senų ir ... labai retų, bei labai senų viskių. Dalinamės įspūdžiais,  pasakojame ką matėme, patyrėme ir ragavome.

Parodos dalyviai šiais metais - kaip beje ir kasmet - visiems puikiai pažįstami viskio gamintojai ir tiekėjai iš viso pasaulio. Žinoma pirmuoju smuiku griežė Škotijos atstovai. Nevarginsim Jūsų sąrašais ir statistine informacija, kurią galite rasti parodos interneto svetainėje - www.whisky-show.com

                                                Dalyvių netrūko

Šių metų viskio baro „W 1640“ komandos išvykos desertas buvo nepriklausomo viskio pilstytojo (angl. bottler) „The Gordon & Macphail“ surengta degustacija pavadinimu „The Gordon & Macphail Timeline“.  Šiai degustacijai negaliojo parodos bilietas (95 svarai) ir reikėjo įsigyti atskirus (50 svarų). Kelios dešimtys bilietų buvo išgraibstytos per itin trumpą laiką. Ką gi kokio nuostabaus ragavome ir kokia šios kompanijos veikla?

„The Gordon & Macphail“ - šeimos valdoma įmonė, verslą pradėjusi 1895 metais. Per daugiau nei 100 metų kompanija tapo vienu svarbiausių nepriklausomų viskio srities specialistų. Jie vykdo didmeninę, bei mažmeninę prekybą; viskio pirkimus statinėmis iš įvairių distilerijų, jo išpilstymus ir pardavimą buteliais, arba tai kas angliškai vadinama - bottler; bei vadovauja Benromach distilerijai, kurią įsigijo 1993 metais. Šiuo metu kompaniją valdo trečia ir ketvirta šeimos karta.

2010 metais „The Gordon & Macphail“ pristatė itin senų viskių seriją „Generation“. Pirmasis buvo Mortlach 70 metų viskis, o šiais metais rinką pasiekė ir Glenlivet 70 YO. Mortlach butelio kaina pasaulio parduotuvėse svyruoja apie 60 000 litų, antrasis perkopia 50 000 litų ribą.

Būtent septyniasdešimties metų senukas Glenlivet tapo mūsų aplankytos degustacijos karūna. Kiti šiose dangiškose ragautuvėse dalyvavę viskiai ne ką mažiau įspūdingi: Benromach 30 years old, Glen Albyn 1975,  Strathisla 1963,  Glen Grant 1953.

                                   The Gordon & Macphail Timeline degustacija

Kaip matote visi viskiai labai solidūs ir ilgus metus pratūnoję statinėse. Tad nenuostabu, kad tiek kvape tiek skonyje netrūko razinų ir kitų iš šerinių statinių atkeliavusių kvapų. Benromach 30 YO skonis alsavo marzipanais, o pabaigoje išryškėjo gan stiprus aštrumas, kuris netgi gali pasirodyti per aštrus.

Antrasis viskis tai 1980 metais savo gyvavimą užbaigusios distilerijos – Glen Albin – palikuonis. Šis viskis taip pat brandintas pakartotinai naudojamose (refill) šerio statinėse. Prie kvapo pasižymėjau kivi vaisius, o skonyje užkliuvo lengvi cinamono ir lazdyno riešutų atšvaitai.

Kuo toliau tuo darėsi įdomiau. Strathisla 1963. Išpilstytas šiemet, tad baisu ir skaičiuoti kiek čia tų metų. Įspūdingas skaičius gaunas, ar ne? 43 % stiprumo su tų pačių razinų ir lengva obuolio rūgštele kvape. Labai kreminis ir puikus kavos poskonis.

Kas ten dar liko? Ogi Glen Grant 1953. Beje Glen Grant viskį pamėgo ir viskio bare „W 1640“, o aš jį spėjau įvardinti kaip geriausios kainos ir kokybės čempioną mūsų meniu. Tad buvo labai įdomu paskanauti šio auksinių vestuvių amžiaus herojus.

Brandintas pirmo užpylimo (first fill) ir pakartotinai (refill) naudojamose šerio statinėse. Kvapas, be visų būdingų šeriniams viskiams aromatų, alsavo ir odos, bei lengvu mėtų dvelktelėjimu. Skonis, kaip ir priklauso itin brandžiam viskiui, pilnas tretinių, arba tik per itin ilgus brendimo metus atsirandančių poskonių: odos, medinės dėžės...

                                                       Glenlivet 70!

Na ir štai pagaliau, jo didenybė – Glenlivet 70. Taurelėje esančių 20 ml. kaina mažiausia apie pusantro tūkstančio litų. Tad: gerti, ar negerti? :)

Supiltas į šerio statines 1940 metų vasario 3 dieną šis viskis į butelius buvo išpilstytas statinės stiprumo. Bet stiprumo liko tik 45,9%. Banalu būtų pasakyti, kad tokio viskio skonio iki šiol neteko ragaut.

Tai itin gerai prinokusiais egzotiniais vaisiais, senu ąžuolu, ar net vašku alsuojantis gėrimas. Tiek skonyje tiek kvape gausu aromatų ir kvapų kuriuos galima užuosti ir pajusti sename mediniais baldais apstatytame kambaryje. Šie skoniai yra ypatingai taurūs ir ilgai išliekantys, tarpusavyje puikiai balansuojantys ir sukuriantys tvarią visumą. Likome priblokšti visomis prasmėmis ir po degustacijos įžengę į parodą juokavome: ką gi ragauti toliau, jei ką tik skanavai Glenlivet 70?

Tačiau ragauti tikrai buvo ką. Kiekvienas iš parodos dalyvių gavo po du žetonus už kuriuos buvo galima išbandyti vieną iš itin solidžių ir senų viskių. Dar vienas įspūdingas sąrašas, kurį analizuodami galite pavarvinti seilę, o mums tai buvo galvą laužančios dvejonės ką gi pasirinkti.

Pirmoji mano korta krito ant Glenglassaugh 1968 Legacy. Tačiau ne dėl šio viskio kainos, kurio butelis kainuoja apie 1700 litų, bet dėl šios distilerijos sąsajų su Lietuva. Taip taip, jums nepasirgirdo.

                                                 Glenglassaugh 1968 Legacy

Nors oficialiai skelbiama, kad 2008 metais šią distilerija įsigijo olandiško kapitalo investicinė grupė, tačiau žinoma, kad Scaent Group vadovauja Jonas Garbaravičius. Čia galite rasti nuorodą į jų oficialų pranešimą apie į Lietuvą atvežamo Glenglassaugh viskio laimėjimus.

Glenglassaugh 1968 Legacy pakartotinai užpiltose (refill) šerio statinėse brandintas meduolis. Jei manęs atmintis neapgauna šio gėrimo į pasaulį buvo paleista tik 400 butelių.

Tuo metu kolega Laurynas jau siuntė erzinančią SMS apie tai, kad jo naujas favoritas yra Bunnahabhain 1980. Nepamiršta pridurti, kad šio butelio jis norėtų artėjančio gimtadienio proga, juk viskis buvo supiltas į statinę būtent tais metais kaip jis gimė.

Į bilieto kainą buvo įtraukta ne tik vakarienė, bet viskio, bei užkandžių derinimas. Vakarienė, mano manymu, lyginant su praeitų metų parodoje patiekta buvo šiek tiek prastesnė. Pasigedau išraiškingesnio viskio skonio maiste ir tiesa pasakius iš vis nesupratau, ar mano ragautame jūros gėrybių casserole jo buvo. Nei nurodymo, nei paaiškinimo – ne to tikėjausi plonindamas savo piniginę ir pirkdamas bilietą į parodą.

O štai balto kremo pyragaitis prieš patiekiant buvo apipurkštas Ardbeg 10 viskiu. Įdomus sprendimas ir malonus, bei lengvas aromatas, kuriame dėl itin nedidelio viskio kiekio nesijautė per daug dūmiškumo – būtent tiek kiek ir reikia.

                                            Cragganmore 12 YO ir Linkolšyro sūris

Kiek įdomesni buvo pateikti viskio ir maisto derinimo rinkinukai. Čia „spysaidinis“ Cragganmore dvyliktukas puikiai derėjo su kietuoju Linkolšyro sūriu, o airiško Tyrconnell vaisišką lengvumą puikiai papildė šviežio mango gabalėlis. Mano vakaro favoritu tapo gan netipiškas ir indiškas derinys. Indišką Amrut viskį buvo siūloma ragauti su jogurtu, bei datulių ir tamarindų džemu (chutney). Saldžiai aštru, gardu, stipru!

Dūminių viskių derinimą nutariau atidėti vėlesniam laikui, arba „jeigu spėsiu“ ir leidausi toliau. Vis tik mano sekančio svajonių gurkšnelio paieškas sustabdė „durpingos“ Ardbeg merginos su dar vienu neatremiamu pasiūlymu. Tai Ardbeg 10 YO šotas, kurį užkandi medumi ir durpėmis. Dar viena egzotika?

                                                   Durpingos Ardbeg merginos

Tik pažiūrėkit į nuotrauką – viskas atrodo kuo puikiausiai. Tačiau mano galvoje dūzgė mintis: na kas gi geria viskį šotais tokios rimtos parodos metu. Bet atsisakyti žinoma yra neįmanoma:) Makteliu šlakelį ir gaunu pagaliuką, kurį pavoliojus meduje reikia dar ir trupintose durpėse apvolioti, o šį gautą „ledinuką“ suvalgyti. Kolegos kiek vėliau postringavo, kad jų manymu durpės gerokai „atskiestos“ tamsaus šokolado trupiniais.

Toks viskio gėrimas puiki atrakcija, tačiau kam gi gerti dūminį viskį, jei vėliau kuo skubiau malšini jo skonį saldžiu medumi? Čia aš prisiminiau prieš kelis metus užgimusią Hennessy „Art of Mixing“ kampaniją. Jos esmė naujų ir jaunesnių klientų viliojimas. Galbūt to paties sieks ir Ardbeg. Šią mano konspiracinę teoriją sustiprina tai, kad abu prekiniai ženklai priklauso prabangos prekių LVMH (Louis Vuitton Moet Hennessy ) grupei. Ar tai tiesa, manau įsitikinsime labai greitai.

Grįžkime į parodą... vis tik kokie buvo didžiausi asmeniniai atradimai? Jau antrus metus iš eilės galiu paminėti Glenfiddich. Šį kartą tai „devynioliktukas“, kurį distilerija pristatė tik šiemet. Tai Madeiros vyno statinėse brandintas viskis, kvape alsuojantis figomis ir marmeladu. Skonis gi turtingas karameliniais vaisiais su lengvais cinamono, ar balto pipiro prieskoniais, bei ąžuolo natomis. Vienų giriami už salyklinio viskio revoliuciją pasaulyje, kitų gi peikiami už pernelyg masinę produkciją, šio viskio gamintojai dar kartą įrodė „kas yra kas“.

                                                      Glenfiddich 19 YO

Kitas asmeninis atradimas tai šiauriausios „žemyninėje“ Škotijoje esančios distilerijos – Old Pulteney – viskis. Konkrečiau tai 21 metų egzempliorius.

Tai burbono ir šerio statinėse brandintas viskis, tačiau šiuo atveju naudojamos amerikietiško ąžuolo šerio statinės (dažniausia Fino šerio).  Puikaus kvapo, itin smarkiai alsuojančio obuoliais – tai buvo vienintelis viskis, kurį pasižymėjau telefono užrašų knygutėje. Žinoma prieš parodą buvau sau prisiekęs užsirašyti kiekvieno ragauto viskio kvapų ir skonių savybes. Tačiau būtų pernelyg skaudu tokioje parodoje gaišti laiką užsirašinėjimams, o ne viskio ragavimams:)

Dar didesnis siurprizas laukė išvydus, kad šis viskis naujai pasirodžiusioje „Whisky Bible 2012“ buvo išrinktas metų viskiu surinkusiu daugiausiai taškų. Manau pats laikas pradėt jį medžiot ir mūsų viskio baro lentynoms.

 Old Pulteney draugija

Parodos laikrodis deja visada išmuša pabaigą. Aš dar spėjau iškeisti paskutinį savo turimą žetoną į Isle of Skye 50 YO. Viskas turi pradžia ir pabaigą. Tiek paroda, tiek šis Isle of Skye viskis, kurio į pasaulį buvo paleista tik 400 butelių. Daugelis viskio parduotuvių šį senolį žymi kaip „out of order“, tad galbūt būtent tokio viskio daugiau niekada neteks ragauti.

Štai dėl ko verta aplankyti „Whisky Show“!

Šarūnas

Malt Whisky Yearbook 2012 apie viskio barą "W 1640"

Malt Whisky Yearbook - solidi viskiui skirta knyga pasirodanti kasmet. Knygynus jau pasiekė 2012 metų leidimas, kurį parsivežėme iš Londone vykusios parodos "Whisky Show".

Tikras siurprizas naujoms viskio rinkoms pasaulyje skirtas straipsnis, kuriame puikiai įvertintas ir mūsų, bei jūsų viskio baro "W 1640" meniu! Straipsnio ištrauką skaitykite žemiau.

Į sveikatą!

Pažintis su burbonu

Grįžtame po vasaros atostogų pailsėję, sustiprėję ir su naujomis istorijomis. Šį kartą kolegos, iš tikrasalus.lt, vardu Čiobiškis pasakojimas apie burbonus...

Žiūrint kokį filmą iš Vidurio Rytų Europos, negali nepastebėti, kad norėdamas pasigardžiuoti prabangiausiu amerikietišku gėrimu, herojus prašo “džim bimo”. Iš tikrųjų, Kentukyje pagamintas viskis – arba kaip toliau tiksliau vadinsime - burbonas -  yra tapęs vienas iš Amerikos  vidurio rytų simbolių kartu su  didžiuliais automobiliais, “bluegrass” muzika, tabaku ir žirgais. Tos klestinčios Amerikos simboliu. Galite įsivaizduoti, kad atsidūriame krašte, kur svyra daug geltonų kukūrūzų burbuolių...

Rudens proga “W 1640” surengė specialią teminę edukacinę burbonų degustaciją, kurią čia trumpai ir apžvelgsime. Ji įvyko labai laiku. Nes burbonai savo skoniu yra kažkas tarp vasaros saldumo ir to lengvo kartėlio, kurį jauti gerklėje, kai matai žemėn krentančius pirmus ąžuolų lapus... Labiau – link sugrįžusio saldumo.

Burbonas – kukūrūzų viskis iš žaliojo Kentukio

Distiliavimo Kentukio valstijoje istorija dažnai tapatinta su  Jacob Beam (arba Johannes Boehm), kuris vieną derlingą 1773 metų vasarą sumanė į jo malūną atvežamų kukurūzų perteklių distiliuoti. Bymai į Kentukio valstiją persikėlė iš Vokietijos, tad tikroji ugninio gėrimo paslaptis atkeliavo iš Senojo žemyno. Dar vienu „racionalizacijos“ kaltininku dažnai įvardijamas škotas James Crow. Bet kokiu atveju tai buvo labai praktiška – vietoj to kad saugoti kukurūzų derliaus perteklių, laikai iš jo pagamintą statinę viskio. Viskis tapo atsiskaitymo priemone.

Kita versija skelbia, kad viskį iš kukurūzų ar bent jau jo brandinimą statinėse išrado iš Virginijos kilęs misionierius Elijah Craig. Tiesa, liežuviai plaka, kad jis buvo pasirinktas blaivybės judėjimo šalininkams parodyti, kad viskį išrado ne koks nedorėlis, o „šventas žmogus“. Treti – kad gamybos taisykles pagal „sourmashing“ principą, tinkamas kietam Kentukio vandeniui, užbaigė tūlas Jacob Spears, kuris gyveno vietovėje, pavadintoje Paryžiumi (Paris). Jei Paryžius – tai ir Virginijos grafystė (vėliau tapusi Kentukio dalimi), labai europietiškai pavadinta prancūzų Burbonų dinastijos vardu. Va todėl ir burbonas. Tai tiek apie pavadinimo genezę..

O burbono apibrėžimas yra ir pateiktas griežtai, įstatymiškai. Juk 1964 Amerikos kongresas savo rezoliucijoje „užpatentavo“, kas yra tikras „burbonas“ ir surašė visą eilę taisyklių. Pirma, aišku, jis turi būti pagamintas JAV. Kaip jau minėjome, realiai – Kentukyje. Tiesa, kukurūzų salyklo viskis Amerikoje buvo gaminamas visur nuo Kalifornijos ir Teksaso iki Niujorko, bet šiandien realiai vieninteliu Kentukio konkurentu liko Tenesio valstija. Ten yra tokia painiava, kad to krašto viskis (pvz. „Jack Daniels“) pagal įstatymą galėtų irgi galėtų vadintis „bourbon“. Bet nenori, labiau nori vadintis „Tennessee whiskey“. Tad  toliau nesigilinsime. Tikras burbonas = Kentukis. Tiek.

Ąžuolo statinėje – keturis metus

Daug įdomiau ir svarbiau tai, kad tikras burbonas brandinamas tik naujose deginto ąžuolo statinėse, ir jos panaudojamos tik vieną  kartą. Pasakojama, kad tokią taisyklę priimti „padėjo“ Amerikos medkirčiai, norėdami parduoti daugiau statinių. Na, o seniau ir  dabar tos nuostabios statinės toliau iškeliauja į kitas šalis kitam viskiui brandinti, konkrečiai į tą pačią Airiją ar Škotiją. 

Trečia – ir labai svarbu -  jo sudėtyje yra ne mažiau kaip 51% iš kukurūzų gaunamo spirito. Vidutiniškai realybėje kukurūzų spiritas burbonuose sudaro apie 70 proc. Dar jis turi būti distiliuojamas ne stipresnis kaip 80% stiprumo (vadinamas „baltasis šuo“ arba white dog), o išpilstomas ne silpnesnis nei 40% alkoholio stiprumo. O į statinę brandinimui burbonas turi būti supilamas ne stipresnis nei 62,5 % stiprumo. Gamintojai paprastai stengiasi pabrėžti, kad tai jų distiliatas (low wine) buvo žemiausio pradinio stiprumo (lowest distillation proof), nes laikoma, kad toks viskis bus aromatingiausias, turės daugiausiai skoninių niuansų.

Yra dar viena taisyklė. Jei sakoma, kad meilė trunka tris metus, tai Straight (iš esmės panašu į „single malt“)  burbono subrendimas statinėje privalo trukti ne mažiau kaip du metus. Tačiau jei jau brandinimas užtruko ilgiau nei 4 metus, tai jau nebūtina ant butelio rašyti, kaip ilgai buvo brandinama. Taigi... bet gal užteks apie tą griežtą daugiau nei 45 metų senumo federalinį įstatymą - galima pereiti prie degustacijos, tai yra prie pačių burbonų.

Svajonėse po Kentukį

Jei gyvenate ar keliaujate po pačią Ameriką, tai jau gerą dešimtmetį galite prasukti tuo, kas vadinama “Kentukio Burbono keliu” arba  tiesiog “Bourbon Trail”.
Garbę priklausyti šiai turistinei trasai, kažkuo gal panašiai į paklaidžiojimą po Speyside slėnį Škotijoje, šiandien turi šešios distilerijos:  “Four Roses Distillery” (Lawrenceburg miestelyje),  “Heaven Hill” (senajame Bardstown), “Jim Beam”  Distillery (Clermont kaime), “Maker's Mark Distillery” (Loretto gyvenvietėje), “Wild Turkey” (vėlgi Lawrenceburge) ir “Woodford Reserve Distillery” (šalia Versailles) – taigi vėlgi „prancūziški“ vietovardžiai...  ir tiktais burbonas. Šiomis dienomis Bardstowne vyksta didžiausias pasaulyje burbono festivalių, ir ten dalyvauja 11 distilerijų.

Taigi o mes esame Kaune ir mūsų burbonų degustacijoje “W 1640” dalyvauja:

Makers Mark. Šis viskis ne tik vizualiai šviesiausias iš ketveriukės. Karamelės ir kavos aromato, „žemutinis“ kvapas. Skonis - palyginti lengvas, kaip gėlių išpakavimas ar į minėtą kavą pilama grietinėlė. Ir poskonis įsiplieskia pamažu. Tai burbonas, kurį labiausiai iš ragautų užsakyčiau per pasimatymą.

Four Roses. Net ant butelio surašyta legenda apie keturias rožes, kurios buvo gražios merginos sutikimo tekėti ženklas, verčia pajusti gėlių ir pūšyno aromatą. Paragavęs supranti, kas turėta omenyje, kai apie burbonus rašoma, kad vieną kartą naudojama statinė suteikia vanilės skonį. Bet neapsigaukite! Salsva “Fours Roses” ugnis užsidega lėtai, bet ji įsiplieskia!

Wild Turkey 8 Years Old. Iš gracingų damų pasaulio – prie senojo detektyvo stalo. Teigiama, kad laukinių kalakutų medžiotojų pamėgto burbono skonį formuoja naudojamas medus, bet netikėkite tuo – čia įvelta aiškiai daugiau paslapčių. Raudono gintaro spalva, daug aštresnis aromatas. Stipriausias šioje degustacijoje, ir ne tik. Čia jau tikrai jaučiame medį – na, tarsi rudenį keptum kaštonus – ir poskonyje ąžuolas tik intensyvėja. Visos legendos teisingos – tai vyriškas, darganotos dienos burbonas.

Pabaigoje paragavome „Heaven Hill“distlerijos pasididžiavimo Elijah Craig 12 Years Old. Jis ilgiausiai išlaikytas tarp šios degustacijos pavyzdžių... Palyginčiau jį su rudens sodu. Rodos, jau viską žinai apie prinokusių obuolių aromatą ar kokia saldi gali būti tiršta slyvų uogienė, bet... Ragaujant burbono skonis – prasidėjęs nuo pirmo saldainio ant pagaliuko lyžtelėjimo skonis, vėliau įsidega sparčia liepsna, tačiau... ugnis kažkur pranyksta, užbaiga vėl yra saldžiai kreminė. Va čia tai įdomybė!

Galvojant apie pažintį

Burbonų degustacija nustebino... ir tuo pačiu ne. Tai buvo akstinas paidomėti šia viskio šaka. O pasidomėjus paaiškėja, kad skirtingų daryklų pateikiamų legendų, aiškinimų ir visokių technologinių (pirmiausia brandinimo) įmantrybių čia ne mažiau, nei pavyzdžiui škotiško ar airiško viskio  pasaulyje. Čia tau ne „bimas ir viskas“.

Kitas dalykas, yra geras posakis, kad Amerika yra viena šalis su mažiausiai šešiais skirtingais veidais. Tai va šiuo atveju - netgi, atrodytų, banalių geltonų Kentukio kukūrūzų burbuolių banalus destiliatas... turi nemažai, oi nemažai skirtingų galutinių veidų. Belieka susipažint iš arčiau!